REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Kovo 4 d. – Šv. Kazimieras, Lietuvos dangiškasis globėjas

Jo­gai­los anū­kas Ka­zi­mie­ras (1458–1484) bu­vo ki­lęs iš Lie­tu­vos val­do­vų Ge­di­mi­naičių gi­mi­nės, ku­rios pra­džia sie­kia XIII a.. Ka­zi­mie­ro tė­vai – Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­ra­lius Ka­zi­mie­ras Jo­gai­lai­tis ir Aust­ri­jos ku­ni­gaikš­ty­tė Elz­bie­ta Habs­bur­gai­tė, o dė­dė Vla­dis­lo­vas – Len­ki­jos ka­ra­lius, žu­vęs po­pie­žiaus Eu­ge­ni­jaus IV pa­skelb­ta­me kry­žiaus žy­gy­je prieš tur­kus Var­nos kau­ty­nė­se, lai­ko­mas len­kų kar­žy­giu.

Šv. Ka­zi­mie­ras gi­mė Va­ve­lio pi­lies rū­muo­se Kro­ku­vo­je 1458 m. spa­lio 3 d., bu­vo trečias vai­kas šei­mo­je (iš vi­so tu­rė­jo 10 bro­lių ir se­se­rų). Abu tė­vai ber­niu­kui tar­na­vo ge­ru pa­vyz­džiu, motina bu­vo iš­si­la­vi­nu­si, raš­tin­ga, tvir­ta ka­ta­li­kė, tė­vas – tai­kus, san­tū­rus, bet tvir­tas sa­vo nu­si­sta­ty­muo­se.

Mo­ky­to­jais bu­vo pa­kvies­ti Kro­ku­vos ka­nau­nin­kas, įžy­mus met­raš­ti­nin­kas Jo­nas Dlugošas bei ita­las hu­ma­nis­tas Ka­li­ma­chas (Fi­lip­po Buo­nac­cor­si), ge­ras lo­ty­nų kal­bos ir re­to­ri­kos ži­no­vas, po­etas ir di­plo­ma­tas. Iš jų Ka­zi­mie­ras ge­rai pra­mo­ko lo­ty­niš­kai, len­kiš­kai ir vo­kiš­kai skai­ty­ti, ra­šy­ti bei kal­bė­ti.

Karo sūkury

1471 m., kai Ka­zi­mie­rui su­ka­ko 13 me­tų, mo­ti­na, Veng­ri­jos ka­ra­liau duk­tė, pa­no­ro, kad sū­nus už­im­tų Veng­ri­jos sos­tą. Ša­lį tuo me­tu val­dė iš­rink­tas, o ne sos­tą paveldėjęs di­di­kas Mo­tie­jus Kor­vi­nas, ku­rio val­dy­mu ne vi­si bu­vo pa­ten­kin­ti.

1471 m. rug­sė­jo 20 d. Kro­ku­vo­je Ka­zi­mie­ras, kaip Veng­ri­jos sos­to įpė­di­nis, pa­skel­bė ka­rą sos­tą už­ėmu­siam Mo­tie­jui Kor­vi­nui ir su ka­riuo­me­ne iš­vy­ko į Veng­ri­ją. Ta­čiau karas ne­pa­vy­ko. Men­kai pa­reng­ta len­kų ka­riuo­me­nė tu­rė­jo trauk­tis, ka­riai iš­kri­ko ir plė­ši­ka­vo.

Ka­rą nu­trau­kė po­pie­žius Siks­tas IV, pa­gra­si­nęs Len­ki­jos ka­ra­liui eks­ko­mu­ni­ka. Šis žygis jau­na­jam Ka­zi­mie­rui bu­vo pir­mo­ji ir pas­ku­ti­nė ka­ri­nė eks­pe­di­ci­ja, ne­sa­va­ran­kiš­ka ir ne­nu­si­se­ku­si.

Grį­žęs iš ka­ro žy­gio jis dar du me­tus mo­kė­si pas Dlu­go­šą ir Ka­li­ma­chą. Aug­da­mas kara­liš­ko­je pra­ban­go­je Ka­zi­mie­ras iš­li­ko tvir­tas ir iš­tver­min­gas. Nors Kro­ku­vos rūmuose ne­sti­go pra­mo­gų, ta­čiau jam vi­sa tai bu­vo sve­ti­ma. Čia, o vė­liau ir Vil­niu­je bu­vo pra­tęs vi­dur­nak­čio ty­lo­je slap­ta lan­ky­ti šven­to­ves bei baž­ny­čias. Ka­dan­gi nakties me­tu jų du­rys bu­vo už­ver­tos, jį il­gai be­si­mel­džian­tį, daž­nai už­klup­da­vo mies­to sar­gai ir pa­nak­ti­niai.

Prie valstybės vairo

Ei­da­mas 17 me­tus šv. Ka­zi­mie­ras ta­po nuo­la­ti­niu tė­vo pa­ly­do­vu ke­lio­nė­se ir pa­gal­bi­nin­ku dar­buo­se. 1474 m. jis pir­mą kar­tą at­vy­ko į Lie­tu­vą. Kazimieras drau­ge su tė­vu da­ly­vau­da­vo sei­mo po­sė­džiuo­se, tar­da­vo­si su di­duo­me­nės at­sto­vais, su­tik­da­vo sve­čius, tai­gi bu­vo nu­ma­ty­tas už­im­ti tė­vo sos­tą.

Pir­mo­jo­je šv. Ka­zi­mie­ro biog­ra­fi­jo­je pa­sa­ko­ja­ma, kad „Ka­zi­mie­ras kas­dien ra­gi­no tė­vą lai­ky­tis teisin­gu­mo val­dant ka­ra­lys­tę ir pa­val­džias tau­tas. O jei kart­kar­tė­mis dėl ne­rū­pes­tin­gu­mo ar žmogiško sil­pnu­mo val­dant kas nors bū­da­vo apleidžia­ma, nie­ka­da ne­veng­da­vo ra­miai nu­ro­dy­ti ka­ra­liui“.

1481 m. at­sklei­dus kai ku­rių ku­ni­gaikš­čių ren­gia­mą są­moks­lą, ka­ra­lius il­ges­niam lai­kui pa­si­li­ko Lietuvo­je, o sos­to įpė­di­nį Ka­zi­mie­rą iš­siun­tė į Lenki­ją. 1481–1483 m. jis gy­ve­no Ra­do­mo mies­te ir pa­va­da­vo tė­vą, svar­bes­niais klau­si­mais teirauda­ma­sis jo nuo­mo­nės. Pa­si­žy­mė­jo iš­ma­ny­mu ir tei­sin­gu­mu, su­ma­ži­no vals­ty­bės iž­do sko­las, page­ri­no Len­ki­jos san­ty­kius su Ro­ma.

Po dvie­jų me­tų Ka­zi­mie­ro svei­ka­ta pra­dė­jo sil­pnė­ti, at­si­ra­do pir­mie­ji džio­vos po­žy­miai. 1483 m. pa­va­sa­rį jis iš Ra­do­mo po­il­siui at­vy­ko į Lie­tu­vą. Čia pa­va­da­vo tė­vą, bet dides­nių dar­bų ne­si­ė­mė. Vals­ty­bės raš­ti­nės do­ku­men­tų kny­go­se yra iš­li­ku­sių jo ran­ka da­ry­tų įra­šų.

Svarbūs pasirinkimai

Vil­niu­je, o anks­čiau ir Kro­ku­vo­je bei Ra­do­me, jis rū­pi­no­si tų mies­tų varg­šais, bu­vo dos­nus baž­ny­čioms ir vie­nuo­ly­nams, rė­mė tė­vo įkur­tus ber­nar­di­nus.

Gy­ven­da­mas Vil­niu­je, ne­ma­žą die­nos da­lį Ka­zi­mie­ras skir­da­vo mal­dai. Kol svei­ka­ta leido, jis ten­ki­no­si kie­tu guo­liu. Mė­go ty­lią mal­dą vie­nat­vė­je. Vo­kie­čių ra­šy­to­jas Hansas Hu­em­me­le­ris at­krei­pė į tai dė­me­sį, taik­liai pa­va­din­da­mas šv. Ka­zi­mie­rą „ty­laus mal­din­gu­mo įsi­kū­ni­ji­mu“.

Vil­niu­je ir Tra­kuo­se Ka­zi­mie­ras pra­lei­do dau­giau kaip pu­sę me­tų, ta­čiau svei­ka­ta nege­rė­jo. Kai gy­dy­to­jai ir net ar­ti­mie­ji kaip vais­tą nuo sun­kios lė­ti­nės li­gos siū­lė gyve­ni­mą su mo­te­ri­mi, Ka­zi­mie­ras at­sa­kė, kad „no­rė­tų ver­čiau pra­ras­ti šį lai­ki­ną ir pra­ei­nan­tį gy­ve­ni­mą, ne­gu ne­tek­ti am­ži­no­jo bei ne­nyks­tan­čio dan­gu­je, ir vi­siems prie­kaiš­ta­vo, kad ne­si­gė­di siū­ly­ti ne­leis­ti­no da­ly­ko“, – pa­sa­ko­ja pir­ma­sis jo biog­ra­fas.

1484 m. pra­džio­je, po Ka­lė­dų, ka­ra­lie­nė Elž­bie­ta su sū­nu­mi iš­vy­ko į Kro­ku­vą. Ro­gių ke­liu per Merkinę jie pa­sie­kė Gar­di­ną ir ten su­sto­jo, nes Ka­zi­mie­ro svei­ka­ta la­bai pa­blo­gė­jo. 1484 m. ko­vo 4 d. Gar­di­ne jis mi­rė. Tė­vai mi­ru­sį sū­nų par­ve­žė į Vil­nių ir pa­lai­do­jo Vil­niaus ka­ted­ros kop­ly­čio­je, kurią bu­vo įren­gę sa­vo šei­mai.

Šventumo link

Mus pa­sie­kę 1501 m. do­ku­men­tai pa­liu­di­ja, kad jau nuo pat ka­ra­lai­čio Ka­zi­mie­ro pa­lai­do­ji­mo prie jo ka­po bu­vo iš­klau­so­mos ti­kin­čių­jų mal­dos ir vy­ko ste­buk­lai. 1516–1517 m. po­pie­žių Le­o­ną X pasiekė vi­sas pluoš­tas pra­šy­mų pa­skelb­ti Kazimierą šven­tuo­ju.

Pir­miau­sia po­pie­žius pa­si­rū­pi­no Ka­zi­mie­ro gyvenimo ty­ri­mu. Su­rink­ti ži­nias bu­vo pa­ves­ta vys­ku­pui ita­lui be­ne­dik­ti­nui Za­ka­ri­jui Fer­re­rui. 1502 m. rug­sė­jo mėn. jis at­vy­ko į Vil­nių ir apklausęs liu­di­nin­kus su­kau­pė duo­me­nis apie šven­to­jo gy­ve­ni­mą, ap­ra­šė su juo sie­ja­mą stebuk­lin­gą Po­loc­ko ap­gy­ni­mą 1518 m., ki­tus stebuk­lus ir ty­ri­mo me­džia­gą iš­siun­tė į Ro­mą, o 1521 m. Kro­ku­vo­je iš­lei­do trum­pą šv. Ka­zi­mie­ro biog­ra­fi­ją.

Po­pie­žius Le­o­nas X mi­rė tais pa­čiais me­tais, to­dėl ne­spė­jo Ka­zi­mie­rą pa­skelb­ti šventuo­ju. Vil­niu­je žmo­nės ir to­liau lan­kė Ka­zi­mie­ro ka­pą, mel­dė­si prie jo ir pra­šė užta­ri­mo, tai­gi bu­vo tik­ri ka­ra­lai­čio šven­tu­mu.

Ofi­cia­liu Ka­zi­mie­ro šven­tu­mo pri­pa­ži­ni­mu ir jo kul­to su­tvar­ky­mu pa­si­rū­pi­no Vil­niaus vys­ku­pas Be­ne­dik­tas Vai­na 1602 m. į Ro­mą pa­siųs­da­mas ka­ted­ros ka­nau­nin­ką Grigalių Sven­tic­kį.

1602 m. lap­kri­čio 7 d. po­pie­žius Kle­men­sas VIII sa­vo bre­ve lei­do švęs­ti šv. Ka­zi­mie­ro šven­tę Lietu­vo­je ir Len­ki­jo­je ir pa­tvir­ti­no šven­ta­jam skirtus li­tur­gi­nius teks­tus. 1603 m. į Lie­tu­vą sugrį­žęs ka­nau­nin­kas Sven­tic­kis par­ve­žė popiežiaus raš­tą ir rau­do­no ak­so­mo vė­lia­vą su Ka­zi­mie­ro pa­veiks­lu.

1604 m. ge­gu­žės 10–12 d. Vil­niu­je įvy­ko di­de­lės iš­kil­mės jau ofi­cia­laus šven­to­jo Ka­zi­mie­ro gar­bei. Iš­kil­min­ga ir džiu­gi pro­ce­si­ja, ku­rio­je da­ly­va­vo beveik vi­sas mies­tas iš šv. Ste­po­no baž­ny­čios per Rū­di­nin­kų var­tus į ka­ted­rą ne­šė šv. Ka­zi­mie­ro vė­lia­vą. Šven­tės me­tu taip pat bu­vo pa­dė­tas ker­ti­nis ak­muo Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čiai.

Šven­to­jo kū­nas 1636 m. bu­vo per­kel­tas į Vil­niaus ka­ted­ro­je pa­sta­ty­tą ba­ro­ki­nę kop­ly­čią.

Po­pie­žius Ur­bo­nas VIII tais pa­čiai me­tais lei­do Lie­tu­vos Di­džio­jo­je ku­ni­gaikš­tys­tė­je šv. Ka­zi­mie­ro šven­tę švęs­ti to­kiu bū­du, kaip bu­vo įpras­ta valsty­bių glo­bė­jų šven­tė­se. 1948 m. bir­že­lio 11 d. po­pie­žius Pi­jus XII šv. Ka­zi­mie­rą pa­skel­bė „vi­sos lie­tu­vių jau­nuo­me­nės ypa­tin­gu, dan­gu­je esan­čiu, Glo­bė­ju pas Die­vą“.

1953 m. už­da­rius Vil­niaus ka­ted­rą, šven­to­jo kū­nas bu­vo iš­neš­tas į Šv. Pet­ro ir Pauliaus baž­ny­čią ir grą­žin­tas tik 1989 m.

Dė­ka iš­spaus­din­tų šv. Ka­zi­mie­ro gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mų ir per jį ger­bu­sius vie­nuo­lius šv. Ka­zi­mie­ro kul­tas pa­skli­do po vi­są pa­sau­lį: Ka­lab­ri­ją ir Tos­ka­ną Ita­li­jo­je, Vo­kie­ti­ją, Belgi­ją. Ve­ne­su­e­lo­je yra San Ca­si­mi­ro mies­te­lis, jo var­do baž­ny­čia ir pa­ra­pi­ja.

Lie­tu­vo­je pa­sta­ty­ta 15 Šv. Ka­zi­mie­ro var­do baž­ny­čių, ne­ma­žai jų ir Len­ki­jo­je. Į Ameri­ką šven­to­jo ger­bi­mą nu­si­ve­žė ir pla­čiai pa­sklei­dė emig­ran­tai iš Lie­tu­vos ir Lenkijos, ten įsteig­ta jo var­do mo­te­rų vie­nuo­li­ja. Šv. Ka­zi­mie­ro at­mi­ni­mas pa­skli­do po ša­lį krikš­to var­dais, įau­go į liau­dies kū­ry­bą. Jo sta­tu­las ir pa­veiks­lus ran­da­me bažnyčio­se, kop­ly­tė­lė­se, mies­tų her­buo­se. Daž­niau­siai jis vaiz­duo­ja­mas su kryžiu­mi ir trižie­de le­li­ja ran­ko­se.

Parengta pagal Piero Lazzarin. NAUJOJI ŠVENTŲJŲ KNYGA. MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011)

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte