Paskutinę vasario mėnesio dieną du belgų krikščioniški savaitraščiai – „Tertio“ ir „Dimanche“ – paskelbė interviu su popiežiumi Pranciškumi.
Interviu įvyko, patikslina leidėjai, prieš gerus du mėnesius, tačiau klausimai ir temos – vienodai aktualūs: Vatikano II Susirinkimas ir sinodiškumas, karas Ukrainoje ir kitur, šventumo pavyzdžiai, kartų sąveika, krikščioniško gyvenimo prioritetai, krikščioniškos gairės politikos ir ekonomikos gyvenime. Pateikiame keletą interviu minčių.
„Istorikai sako, kad reikia šimtmečio, kol Susirinkimo sprendimai visiškai įsigalioja ir būna įgyvendinami. Tad mums dar liko 40 metų“, – juokavo popiežius Pranciškus. Tačiau, pasak jo, Vatikano II Susirinkimo gairės jam iš tiesų labai rūpi: tai buvo Dievo apsilankymas savo Bažnyčioje.
Susirinkimas yra vienas iš dalykų, kuriuos Dievas įvykdo per šventus žmones, kartais jiems patiems iki galo visko neįtariant. Sakoma, kad XXIII, popiežius, sušaukęs susirinkimą, manė, kad jis truks mėnesį ar kitą, bet vienas kardinolas tarstelėjo: „pradėkite pirkti baldus ir kitus reikalingus dalykus, nes reikės ilgų metų“. Popiežius Jonas, atidus žmogus, į tai atsižvelgė.
Susirinkime Dievas kalba savo tautai, kalba mums. Susirinkimas yra ne vien Bažnyčios atnaujinimas, bet ir atjauninimas. Tai nuostabus dalykas – ji gali tapti jaunesne, neprarasdama ilgaamžės išminties. Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ puikiai tai parodo: tuo pat metu tai vienas iš tradiciškiausių ir moderniausių dokumentų. Nes, jei tinkamai suprantama, tradiciška Bažnyčioje visada yra modernu. Taip yra todėl, kad tradicija nuolat vystosi ir auga, tarsi augalas iš šaknies. Susirinkimas yra naujas augimo etapas, išsaugant šaknis ir duodant naujų vaisių.
Pasak belgų žurnalistų, galima pasakyti, kad sinodiškumo drąsinimas ir įgyvendinimas yra Vatikano II Susirinkimo tęsinys. Tačiau ką jis reiškia? Valdymo ir vadovavimo būdą pagal Susirinkimo idėjas?
„Negalima pamiršti vieno dalyko. Pasibaigus Susirinkimui, Paulius VI suvokė, kad Vakarų Bažnyčia beveik prarado sinodinį matmenį, o Rytų Katalikų Bažnyčios sugebėjo jį išsaugoti. Kad Bažnyčioje vėl būtų skatinamas sinodiškumas, jis paskelbė apie Vyskupų sinodo sekretoriato įkūrimą“, – pažymėjo Pranciškus. Pasak jo, nuo to momento prieš šešiasdešimt metų sinodiškumas plėtėsi, pamažu išaiškėjo naujų dalykų. Pavyzdžiui, ar tik vyskupai turi balso teisę? Kartais nebuvo aišku, ar moterys gali balsuoti. Paskutiniajame Sinode apie Amazoniją pasiektas brandesnis požiūris.
Kiekvieno sinodo pabaigoje, priminė Pranciškus, yra paklausiama apie ką turėtų būti kitas. Vyskupai paminėjo kunigystę, o po to sinodiškumą. Taigi, visus dominantis ir laiku iškeltas klausimas. Vyskupų sinodo įsteigimo penkiasdešimtmečio proga jau buvo susumuoti keli dalykai.
„Atėjome iš toli, dabar esame čia ir turime eiti toliau. To siekiame dabartiniu sinodiniu procesu. Du Sinodai apie sinodiškumą mums padės suprasti sprendimo priėmimo proceso Bažnyčioje metodą ir prasmę“, – sakė popiežius. Svarbu, pasak jo, aiškiai pasakyti, jog sinodas nėra parlamentas. Sinodas nėra nuomonių apklausa dešinėje ir kairėje. Ne, sinodo pagrindinė veikėja yra Šventoji Dvasia ir, jei jos nėra, nėra ir sinodo.
Sinodas yra bažnytinė patirtis, o jos pirmininkė ir pagrindinė veikėja yra Šventoji Dvasia. Ji veikia dviem būdais. Pagalvokime apie Sekminių rytą, kai ji išliejo savo dovanas, rodos, kilo, sumaištis ir netvarka – tikra statybų aikštelė. O po to sukūrė tvarką. Tiksliau, aukštesnę tvarkos formą – harmoniją. Neatsitiktinai Šv. Bazilijus iš Cezarėjos traktate apie Šventąją Dvasią sako – „ji yra harmonija“. Būtent tokia yra ir sinodo patirtis.
Kitas reikšmingas dalykas – sinode daug kalbama. Kiekvienas dalyvis, atėjus jo laikui, kalba keturias minutes. Po trijų dalyvių išsakytų minčių visada yra keturių minučių tylos ir maldos pauzė, kad Šventoji Dvasia galėtų mums padėti. Klaida manyti, jog sinodas yra parlamentas. Tai tikinčiųjų asamblėja, kurią veda Šventoji Dvasia, bet taip pat gundo ir vilioja pikta dvasia.
Belgijoje ir kitose šalyse daugumos Bažnyčia tapo mažumos. Sumažėjus dvasininkų ir tikinčiųjų skaičiui kartais linkstama visą dėmesį skirti liturgijai ir skelbimui, mažinti tarnavimą ir artimo meilės darbus. „Negalima supriešinti šių misijų“, – atsakydamas į belgų žurnalistų pastabą pabrėžė Pranciškus.
„Jos neprieštarauja viena kitai. Malda, adoracija ir apeigos nėra pasitraukimas į zakristiją. Tai nėra teisinga. Bažnyčia, kuri nešvenčia Eucharistijos, nėra Bažnyčia. Bet ja nėra ir tokia Bažnyčia, kuri slepiasi zakristijoje. Įsitaisymas zakristijoje nėra geros apeigos. Eucharistijos šventimas sukelia pasekmes. Duona yra laužoma. Tai reiškia socialinę pareigą – pareigą rūpintis kitais. Malda ir įsipareigojimas eina koja kojon. Dievo garbinimas ir tarnystė broliams bei seserims eina koja kojon, nes kiekviename brolyje ir seseryje matome Jėzų Kristų“, – pabrėžė popiežius organišką tęstinumą tarp krikščioniško tikėjimo ir socialinio įsipareigojimo.
Pastarojo, patikslino jis, nereikia painioti su filantropišku veiksmu, kurį gali padaryti ir netikintis žmogus. Krikščioniškas artimo meilės darbas tiesiogiai išplaukia iš tikėjimo ir liturgijos. Kristus pabrėžia – ką padarėte išalkusiam, ištroškusiam, ligoniui – man padarėte. Krikščionis daro šiuos socialinius darbus ne iš prievolės, o todėl, kad ten atpažįsta ir mato Kristaus buvimą. O atpažįsta todėl, kad meldžiasi ir garbina Dievą. Abu dalykai eina kartu ir turi būti sujungti. Vien apeiginė Bažnyčia – nėra Bažnyčia, kaip ir vien „socialinė“ Bažnyčia. Viena yra kitos pasekmė, viena kreipia į kitą. Svarbu išsaugoti šį ryšį ir sąveiką.
