Ketvirtadienį po gedulingų šv. Mišių, kurioms vadovavo popiežius Pranciškus, karstas su popiežiaus emerito Benedikto XVI palaikais buvo nuneštas į Šv. Petro bazilikos kriptą ir joje palaidotas.
Atsisveikinimą išreiškė spontanišku plojimu
Mišias Šv. Petro aikštėje koncelebravo 130 kardinolų, apie 400 vyskupų ir per 3700 kunigų. Mišių pabaigoje įvyko atsisveikinimo apeigos prie karsto, kurioms vadovavo Kardinolų kolegijos dekanas kard. G. B. Re.
Prieš karsto išnešimą popiežius Pranciškus, uždėjęs ant jo ranką, tyliai meldėsi. Nešant karstą į baziliką Mišių dalyviai, kurių buvo apie 50 000, atsisveikinimą išreiškė spontanišku plojimu.
Vatikano medijų Mišių transliaciją visame pasaulyje retransliavo per 200 televizijos stočių.
Sekti Benedikto XVI pėdomis
„Ir mes, tvirtai prisirišę prie paskutinių Viešpaties žodžių ir gyvenimo liudijimo, kaip bažnytinė bendruomenė norime sekti jo pėdomis ir patikėti savo brolį Tėvo rankoms: tegul šios gailestingumo rankos randa jo žibintą uždegtą Evangelijos aliejumi, kurį jis išliejo ir liudijo per savo gyvenimą (žr. Mt 25, 6–7)“, – sakė popiežius Pranciškus savo pirmtako, 2023 metų sausio 5 d. aukotų Benedikto XVI laidotuvių Mišių homilijoje.
„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk23, 46). Tai paskutiniai Viešpaties žodžiai, ištarti ant kryžiaus, paskutinis atodūsis, patvirtinantis tai, ką jis darė visą gyvenimą, – nuolatinį savęs atidavimą į Tėvo rankas. Tai atleidimo ir užuojautos rankos, gydymo ir gailestingumo rankos, patepimo ir palaiminimo rankos, kurios taip pat paskatino jį atiduoti save į brolių rankas.
Viešpats, atviras istorijoms, su kuriomis susidūrė kelyje, leidosi skaptuojamas Dievo valios, prisiimdamas ant savo pečių visas Evangelijos pasekmes ir sunkumus, kol išvydo meilės pervertas rankas: „Apžiūrėk mano rankas“, – sakė jis Tomui (Jn 20, 27).
Ir tai, Šv. Petro aikštėje už Benediktą XVI aukotų Mišių homilijoje pažymėjo popiežius Pranciškus, Viešpats sako kiekvienam iš mūsų. Jis tiesia sužeistas rankas ir nenustoja savęs aukoti, kad pažintume Dievo meilę mums ir ja tikėtume (žr. 1 Jn 4, 16; Benedikto XVI Deus caritas est, 1). „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ – tai kvietimas ir gyvenimo programa, šnabždanti tarsi puodžius (žr. Iz 29, 16) norintis lipdyti ganytojo širdį, kol ji ims plakti tais pačiais, kaip Jėzaus Kristaus jausmais (žr. Fil 2, 5).
Dėkingu atsidavimu tarnystei Viešpačiui ir jo žmonėms, gimstančiu priėmus visiškai veltui duodamą dovaną. „Tu priklausai man…Tu priklausai jiems, – šnabžda Viešpats, – esi mano rankų ir mano širdies globoje. Lik mano delnuose ir duok man savuosius“ (Benedikto XVI Krizmos Mišių homilija, 2006 balandžio 13 d.). Tai Dievo romumas ir artumas, galintis atiduoti save į trapias mokinių rankas, kad šie pamaitintų jo tautą ir kartu su juo sakytų: „imkite ir valgykite, imkite ir gerkite, tai yra mano kūnas, kuris už jus aukojamas“ (žr. Lk 22, 19).
Maldingu atsidavimu, tyliai minkomu ir tobulinamu kryžkelėse ir prieštaravimuose, su kuriais susiduria ganytojas (žr. 1 Pt 1, 6–7), kvietimu pasitikint ganyti kaimenę. Ganytojas, kaip ir jo Mokytojas, ant savo pečių neša savo tautos užtarimo ir patepimo nuovargį, ypač ten, kur gėriui sunku prasiskinti kelią, o brolių orumui yra grasinama (žr. Žyd 5, 7–9). Užtarimo susitikime Viešpats ugdo klusnumą, gebantį suprasti, priimti, viltis ir matyti toliau už nesusipratimus. Tai nematomas ir neapčiuopiamas vaisingumas, atsirandantis iš žinojimo, kieno rankomis yra pasitikima (žr. 2 Tim 1, 12).
Maldingas ir šlovinantis pasitikėjimas, gebantis persmelkti ganytojo veiksmus ir pritaikyti jo širdį bei sprendimus prie Dievo laiko (žr. Jn 21, 18): „Ganyti reiškia mylėti, o mylėti taip pat reiškia būti pasirengusiam kentėti. Mylėti reiškia duoti avelėms tikrąjį gėrį, Dievo tiesos, Dievo žodžio ir jo buvimo maistą“ (Benedikto XVI pontifikato pradžios Mišių homilija, 2005 balandžio 24 d.).
Šventosios Dvasios, kuri eina pirma ganytojo, remiamu atsidavimu aistringai perteikti Evangelijos grožį ir džiaugsmą (žr. Gaudete et exsultate, 57), vaisingai liudyti stovint, kaip ir Marija, kryžiaus papėdėje, skausmingoje, bet tvirtoje ramybėje, kuri nei užpuola, nei pavergia, užsispyrėliškoje, bet kantrioje viltyje, kad Viešpats įvykdys savo pažadą, duotą mūsų tėvams ir visiems jų palikuoniams (žr. Lk 1, 54–55).
„Ir mes, tvirtai prisirišę prie paskutinių Viešpaties žodžių ir gyvenimo liudijimo, kaip bažnytinė bendruomenė norime sekti jo pėdomis ir patikėti savo brolį Tėvo rankoms: tegul šios gailestingumo rankos randa jo žibintą uždegtą Evangelijos aliejumi, kurį jis išliejo ir liudijo per savo gyvenimą (žr. Mt 25, 6–7)“, – sakė popiežius Pranciškus.
Šv. Grigalius Didysis savo Regula pastoralis pabaigoje kvietė ir ragino draugą pasiūlyti jam tokią dvasinę draugiją: „Gyvenimo audrose mane guodžia pasitikėjimas, kad tu mane išlaikysi savo maldose, o jei kalčių svoris mane prislėgtų ir pažemintų, tu man padėsi savo nuopelnais vėl atsistoti“.
Tai ganytojas, kuris suvokia, kad nepaneš to, ko iš tikrųjų niekada negalėtų vienas pakelti, ir todėl moka save atiduoti jam patikėtų žmonių maldai ir rūpesčiui (Benedikto XVI pontifikato pradžios Mišių homilija, 2005 balandžio 24 d.). Ištikima Dievo tauta susirinkusi lydi ir patiki gyvenimą tiems, kurie buvo jos ganytojai.
Kaip Evangelijos moterys prie kapo, taip ir mes, sakė popiežius Pranciškus, esame čia su geruoju dėkingumo kvapu ir vilties aliejumi, kad dar kartą paminėtume meilę, kuri nedingsta. Norime tai daryti su tokiu pat patepimu, išmintimi, subtilumu ir atsidavimu, kokius Benediktas XVI sugebėjo dovanoti per savo gyvenimo metus. Norime kartu tarti: „Tėve, į tavo rankas atiduodame jo dvasią“.
„Benediktai, ištikimasis Jaunikio drauge, tegul tavo džiaugsmas būna tobulas galutinai ir amžinai klausantis jo balso!“, – meldė popiežius Pranciškus.
