Sausio 4 d. bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus baigė ciklą apie dvasinę įžvalgą ir dienos katechezę skyrė dvasinio palydėjimo temai. Tačiau visų pirma pakvietė mintimis prisidėti prie tų, kurie nenutrūkstančiu srautu plūsta atsisveikinti su jo pirmtaku į Šv. Petro baziliką.
Benediktas XVI buvo didis katechezių mokytojas, kurio aštri ir išraiškinga mintis buvo ne savitikslė, bet bažnytinė ir visada lydėjo į susitikimą su Jėzumi, prisikėlusiu Nukryžiuotoju, Gyvuoju ir Viešpačiu. Tai buvo tikslas, link kurio vedė popiežius Benediktas.
„Tepadeda jis mums Kristuje iš naujo atrasti tikėjimo džiaugsmą ir gyvenimo viltį“, – pridūrė Pranciškus.
Dvasinis palydėjimas visų pirma yra svarbus savęs pažinimui, kuris yra būtina dvasinės įžvalgos sąlyga. Žiūrėjimas į veidrodį ne visada padeda save suprasti – reikia ir žvilgsnio iš šalies. Dievo malonė mumyse visada keičia mūsų prigimtį. Ji yra tarsi geroji sėkla, beriama į dirvą (žr. Mk 4, 3–9).
Svarbu leisti save pažinti kitam žmogui – tai nereiškia leisti spręsti už mus, o nebijoti pasidalinti trapesniais aspektais, dėl kurių jaučiamės silpni, pažeidžiami ar bijome būti teisiami. Tačiau jei išmokstame gerbti ir priimti savo trapumą, aukoti jį Dievui, jis tampa tikru turtu, leidžiančiu mums būti švelniems, gailestingiems ir meiliems.
„Tai daro mus žmonėmis“, – pažymėjo popiežius Pranciškus, primindamas, kad piktoji dvasia Jėzų dykumoje gundė būtent tokiu pasiūlymu: atsikratyti trapumo blogiu. O Dievas pasielgė priešingai – kad padarytų mus panašiais į jį, priėmė mūsų trapumą.
Dvasinis palydėjimas, jei paklūsta Šventajai Dvasiai, padeda atskleisti rimtus mūsų požiūrio į save pačius ir Viešpatį nesusipratimus. Tai matome keliuose Evangelijos pasakojimuose, kai pats Jėzus padėjo žmonėms susiprasti ir išsilaisvinti iš klaidingų įsitikinimų. Atsiminkime pokalbius su samariete, Zachiejumi, nusidėjusia moterimi, Nikodemu ar Emauso mokiniais. Iš tiesų, Jėzų sutikę žmonės nepabijojo atverti savo širdžių, kalbėti apie savo pažeidžiamumą ir netinkamumą, o toks pasidalijimas tapo išganymo ir veltui gauto atleidimo patirtimi.
Pasakoti kito žmogaus akivaizdoje tai, ką patyrėme ar ko ieškome, visų pirma padeda aiškiau suprasti save pačius, iškelti į paviršių mintis, kurios yra mumyse ir kurios dažnai įkyriai kartoja: „Aš viską padariau blogai, esu nieko vertas, niekas manęs nesupranta, man niekada nepavyks, esu pasmerktas nesėkmei“ ir pan.
Pokalbis su kitu padeda demaskuoti šias klaidingas ir nuodingas mintis ir pajusti, jog esame Viešpaties mylimi ir gerbiami tokie, kokie esame, taip pat jog sugebame daryti gerus darbus dėl jo. Su nuostaba atrandame kitokį požiūrį į dalykus ir visada mumyse esančius gėrio ženklus. Tas arba ta, kurie mus lydi, nepakeičia Viešpaties savimi ir neatlieka darbo už palydimą asmenį, tačiau eina kartu su juo, skatina įsižiūrėti į širdies, kur veikia Viešpats, judesius, pažymėjo Pranciškus, perfrazavęs afrikietišką patarlę, kad po vieną einama greičiau, tačiau kartu – saugiau ir toliau.
po vieną einama greičiau, tačiau kartu – saugiau ir toliau.
Dvasinis palydėjimas tampa vaisingas, kai abi pusės patiria buvimą vaiku ir dvasinę brolybę. Atskleidžiame, kad esame Dievo vaikai tada, kai suvokiame, jog esame broliai, seserys ir to paties Tėvo vaikai. Todėl būtina būti keliaujančios bendruomenės dalimi. Turime tai iš tiesų suprasti: esame bendruomenė. Neiname pas Viešpatį po vieną.
Kaip sako ir Evangelijos pasakojimai, neretai esame sustiprinami ir išgydomi kito žmogaus tikėjimo dėka, ypač tada, kai ties kažkuo užstringame ar patiriame vidinį paralyžių. Ir kitas žmogus gali pasveikti mūsų užtarimo dėka. Be sūnystės ir brolybės patirties dvasinis palydėjimas gali sukelti nerealistiškus lūkesčius, nesusipratimus ir priklausomybės formas, dėl kurių asmuo lieka infantilus.
Pasak popiežiaus, Mergelė Marija yra dvasinės įžvalgos mokytoja: daug klausosi, saugo dalykus savo širdyje, o kai prabyla – palieka pėdsaką. Trumputis sakinys, užrašytas evangelisto Jono, yra patarimas visų laikų krikščionims: „Darykite viską, ką jis jums palieps“. Marija žino, kad Viešpats kreipiasi į kiekvieno žmogaus širdį ir prašo šį žodį paversti veiksmais bei pasirinkimais. Marija, dalyvavusi visuose esminiuose Jėzaus gyvenimo momentuose, ypač nukryžiavimo valandoje, tai žino geriau už visus.
„Brangūs broliai ir seserys, dvasinė įžvalga yra menas, kurio galima išmokti ir kuris turi savo taisykles“, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, jei gerai perprasime šį meną, jis leis gražiau ir tvarkingiau išgyventi dvasinę patirtį. Tačiau visų pirma dvasinė įžvalga yra Dievo dovana, kurios visada reikia prašyti, niekada neapsigaunant, kad viską žinome ir mums pakanka savęs pačių.
Galime atpažinti Viešpaties balsą, nes jis išsiskiria iš kitų, nuramina ir padrąsina. „Nebijok“, sako angelas Marijai, „Nebijok“, drąsina Jėzus Petrą, „Nebijokite“, ištaria angelas moterims Velykų rytą. Ir mums Viešpats kartoja – „Nebijokite“. Jei pasitikėsime jo žodžiu, gerai sudalyvausime gyvenimo rungtynėse ir padėsime kitiems. Kaip sakoma psalmėje, jo Žodis – žibintas mūsų kojoms ir šviesa mūsų takui (žr. Ps 119, 105).
