Mūsų kalendoriai praneša, kad ateinantį sekmadienį prasidės adventas. Jis prasideda likus keturioms savaitėms iki Kalėdų ir krikščionių tradicijoje yra suprantamas kaip ypatingo susitelkimo, buvimo su mylimaisiais laikas.
Adventas ir yra tokia galimybė. Pats šio meto jaukumas ir šeimiškumas verčia kilstelėti žvilgsnį nuo kasdienės rutinos, nukreipti jį į kitus akiračius, nes nūdienos gyvensena užgožia dalykus, dėl kurių turėtume gyventi ir būti.
Adventas neįsivaizduojamas be šviesos ir žiburių. Suprantama, kad mums norisi šviesos šiame metų laike, kai anksti temsta, o ir dienos būna darganotos. Dar elektros energijos taupymo vajus aptemdė mūsų miestelius ir miestus. Tačiau Bažnyčios kalboje šviesa ne tik sklaido tamsą, apšviečia daiktus, bet simbolizuoja viltį ir kovą prieš blogį.
Todėl adventas prabyla apie visų dalykų pabaigą. Šv. Rašto skaitiniai Mišiose, pamokslai, apmąstymai kalba apie laukimo, nerimo, ilgesio pabaigą, lėbavimo, triukšmo, tuščiažodžiavimo baigtį, skausmo ir atradimų kupinos istorijos užsklandą.
Žinoma, kad šiuolaikinė visuomenė yra smarkiai nutolusi nuo pradinės advento prasmės. Negana to, adventas praktiškai išsitrina iš žmogaus gyvenimo. Kai tik įžiebiamos Kalėdų eglės prasideda Kalėdų šventimas. Dingsta laukimo, būsimos šventės atmosfera, o įmonėse, darbovietėse kalėdiniai vakarėliai pradedami švęsti net neatėjus gruodžio mėnesiui.
Kitaip tariant, vartojimų kultūra yra nuplovusi advento dvasią. Esame įsukti į komercijos siautulį, dovanų pirkimo maniją, lėkimo kažkur jausmą. Todėl nieko nuostabaus, kad atėjus Kalėdoms būname pavargę ir išsekę, be polėkio ir tik vedami inercijos bandome kažką atšvęsti.
Čia norisi prisiminti popiežiaus Pranciškaus mintis išsakytas viename iš jo pamokslų 2020 metais: „Kitos kliūtys dideliems ir dosniems pasirinkimams – vartojimo karštinė, kuri apsvaigina širdį paviršutiniškais dalykais, linksminimosi obsesija, manant, kad tai išsprendžia problemas, kai jas iš tiesų tik atideda, vien savo teisių patenkinimo reikalavimas ir pareigos padėti užmiršimas.“
Šis adventas yra pažymėtas pasaulyje tvyrančia įtampa dėl bęsitęsiančio karo Ukrainoje ir mūsų mintys ir dvasią slegiančios nežinios dėl rytojaus. Žvalgomės į savo tirpstančias bankų sąskaitas, tad gali kilti klausimas kokios bus mūsų Kalėdos?
Adventas užuot tapęs atsigręžimu į save ir kitą laiku, virsta sunkiai suprantamos konkurencijos erdve.
Adventas užuot tapęs atsigręžimu į save ir kitą laiku, virsta sunkiai suprantamos konkurencijos erdve. Varžomasi kuris prekybos centras pritrauks daugiau pirkėjų, kuri labdaros organizacija surinks daugiau aukų, kuris miestas pastatys prabangesnę, aukštesnę ir puošnesnę Kalėdų eglę.
Tiesa, Vilnių čia praspjauti tikrai sunku. Itin ekstravagantiškai atrodo dabartiniu sunkmečiu „eglutės“ kaina – skelbiama, kad šių metų sostinės Kalėdų puošmena atsieis savivaldybės iždui net 231 tūkst. eurų.
Ar verta stebėtis žmonių pasipiktinimu dėl tokio išlaidavimų? Taip iškreipiama pati šio laiko prasmė, kuri alsuoja gerumu ir paprastumu. Negana to, šis Kalėdų simbolis per testavimą nušvito „vaivorykštės“ spalvomis…
Kai pasaulyje ir aplink mus tiek daug kančios ir neteisybės, susipriešinimo ir veidmainystės tokia kalėdinė atributika tampa tikru akibrokštu. Apie kokias Kalėdas ir jų dvasia tuomet galime byloti?
Atrodo, kad Vilniuje pinigų nestinga. Tikriausiai mieste yra įgyvendintos visos socialinės programos, niekur gatvėse netrūksta tvarkos ir šviesos, o visi sostinės gyventojai yra patenkinti savo buitimi, jaučiasi orūs bei ramūs?
Galima sakyti, kad tie pora šimtų tūkstančių eurų nieko nepakeis. Tačiau, tendencija švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas puošiant mūsų didmiesčių centrus kalėdinėmis atributikomis per daug skaudžiai kontrastuoja su mūsų kasdienybe.
Adventas mus kviečia atrasti gyvenimą ir jo ženklus. Apčiuopti pradžią, šaltinį, iš kurio jis veržiasi ir trykšta. Surasti gyvenimo pulsą, tvinksintį mūsų namuose, gatvėse, darbovietėse ir aptikti, kas jį reguliuoja.
Tad adventas byloja apie viltį, kuri kartais nors ir nusilpsta, bet padeda išsaugoti pojūtį, kad ateis Gelbėtojas ir atsilieps į mūsų lūkesčius. Dievas, nors ir kartais atrodo nutolęs nuo mūsų, vis tiek yra teisingas ir įgyvendins teisybę.
Tai suvokus žinosime, kad nepaisant visko, adventas įvyks, o Kalėdos ateis.
