Dievo žodžio skaitymas
Klausymas
„Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. <…> Jėzus jiems tarė: O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!
Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta. <…> Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 13–16. 25–27. 30–32).
Galime įsivaizduoti, kad Jėzaus sekėjai buvo gerai susipažinę su Raštais – tomis Senojo Testamento knygomis. Jie studijavo šias knygas ir rimtai stengėsi suprasti Dievo žodį bei Dievo įstatymus. Tačiau, nepaisant jų studijų, nepaisant bendrystės su Jėzumi Kristumi, jiems nepavyko įžvelgti, kad Jėzus įgyvendino Raštus.
Jėzus pasinaudojo jų Rašto pažinimu kaip pagrindu aiškindamas jų misiją. Jis paaiškino Raštų prasmę, nauja šviesa atskleisdamas žinomas Rašto vietas, parodydamas ryšį tarp pranašų išpranašautų dalykų ir savo gyvenimo. Jėzaus aiškinimas ne tik mokiniams padėjo naujai suvokti Senąjį Testamentą, bet ir geriau pažinti patį Jėzų.
Jėzaus žodžiai suteikė jiems šviesos bei pažinimo, jie palietė taip pat ir jų širdis. „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Šie Jėzaus žodžiai nebuvo abstraktūs, nesusiję su jų gyvenimu. Tai buvo gyvenimo žodžiai, įsismelkę į pačią jų būtį ir perkeitę jų gyvenimus.
Jėzus dažnai aiškindavo Raštų prasmę savo sekėjams. Luko evangelijoje pirmasis Jėzaus pamokslas Nazarete yra pranašo Izaijo ištraukos aiškinimas. Jėzus drąsiai teigė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Jis dažnai turėjo aiškinti palyginimus savo sekėjams: „Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas. Jis atsakė: Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų“ (Lk 8, 9–10).
Prieš žengimą į dangų Jėzus savo pamokymus apaštalams pradeda galutinai atskleisdamas Senojo Testamento reikšmę: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“ (Lk 24, 44–45).
Visomis šiomis progomis Jėzaus žodžiai mokinimas davė ne tik naują supratimą, bet kur kas daugiau. Tai buvo gyvenimo žodžiai, palietę jų širdis ir perkeitę gyvenimus. Jėzui kalbant, kažkas įvykdavo. Jam ištarus ligoniui: „Būk išgydytas“, šis pasveikdavo. Jėzui pakvietus juo sekti, keitėsi žmogaus gyvenimas. Galime įsivaizduoti, kad Jėzui kalbant apie Tėvo meilę ir rūpinimąsi besiklausančių apaštalų širdys degė.
Mūsų širdys taip pat degtų, jei Jėzus eitų šalia aiškindamas mums Raštų prasmę. Galime skaityti jo žodžius Naujajame Testamente, bet kartais jie atrodo mums be gyvybės – gal pernelyg pažįstami ar nudėvėti, gal pernelyg neaiškūs. Kartais klausomės, bet nesuvokiame, skaitome, bet nesuprantame. Norėtume gebėti skaityti Senąjį Testamentą taip, kad Jėzus per Rašto žodžius šviestų, kad mes taip pat turėtume tokį supratimą, kokį gavo tie du mokiniai eidami į Emausą su Jėzumi.
Tačiau Jėzus juk yra greta mūsų – panašiai kaip jis ėjo greta mokinių kelyje į Emausą. Jis paaiškins mums Raštus ir palies mūsų širdis, kai išmoksime jo klausytis skaitydami. Todėl reikia skaityti Raštą taip, kad jis galėtų prabilti tiek į mūsų širdis, tiek į mūsų protus. Turime išmokti klausytis; klausantis mums reikia Šventosios Dvasios įkvėpimo.
Nuostatos
Kad išgirstume Viešpaties balsą, kaip jį išgirdo mokiniai, turime imtis Rašto su teisinga proto ir širdies nuostata. Norint išgirsti Dievo žodį Rašte, reikia skaityti Raštą kaip tikrą Dievo žodį su visa derama pagarba. Turime artintis prie Rašto atvira širdimi, uoliai paklusti išgirstam žodžiui ir tikėti, kad išgirsime mums asmeniškai skirtą Dievo žodį.
Taip Raštą skaitant būtina studijų perspektyva. Turime studijuoti Biblijos knygas panašiai kaip studijuotume kitokio pobūdžio literatūrą, siekdami jas suprasti. Dauguma mūsų studijų bus (ir iš tikrųjų turėtų būti) apie Bibliją. Tačiau tai neturi būti pats sau tikslas; tai turėtų būti žingsnis, parengiantis mus skaityti Bibliją supratingai, kad galėtume klausytis Dievo balso, bylojančio per jo žodžius. Būtina pranokti Biblijos studijavimą ir tiesiog skaityti ją kaip Dievo Žodį.
Vairuodami automobilį, paprastai sąmoningai nekreipiame dėmesio į priekinio lango stiklą. Tiesiog žvelgiame pro langą, kad matytume, kur važiuojame. Purvinas lango stiklas gali pabloginti matomumą ir blaškyti mus. Tokiu atveju reikia sustabdyti automobilį ir nuvalyti stiklą. Tai padarysime kokybiškai tik sutelkę dėmesį į stiklą, o ne žvelgdami pro jį. Biblijos studijos yra tarsi stiklo valymas. Mums reikia pažvelgti į Bibliją, kad ją studijuotume ir augtų mūsų supratimas.
Mums reikia sužinoti, kaip Biblija buvo parašyta, įgyti žinių apie kiekvieną Biblijos knygą; turime palyginti skirtingus vertimus, pasižiūrėdami, kaip kiekviename vertime aiškinamos sudėtingos eilutės. Tačiau nė vienas iš šių dalykų iš tikrųjų nėra Rašto kaip Dievo žodžio skaitymas, panašiai kaip žvilgsnis į automobilio lango stiklą nėra tas pat, kas žiūrėjimas pro jį.
Studijos gali išblaškyti, trukdydamos išgirsti Dievo žodį, panašiai kaip sutelkus dėmesį į dėmeles, esančias ant stiklo, galima nuvairuoti į šalikelę. Privalome pranokti savo Biblijos studijas, jei siekiame, kad Raštai vestų mus Dievo žodžio išgirdimo link. Biblija turi tapti mums langu į Dievą.
Jokūbo laiške panašia analogija esame mokomi, kaip tinkamai klausytis Dievo žodžio: „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo“ (Jok 1, 21–24).
Raštas gali būti veidrodis, kuriame save matome ir suvokiame. Jis gali padėti pažvelgti į save pačius Dievo akimis. Tačiau turime žvelgti veidrodyje į save, bet ne į patį veidrodį. Pagrindinis Jokūbo akcentuojamas dalykas šioje vietoje yra tai, kad turime paklusti Dievo Žodžiui: „Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą“ (Jok 1, 25).
Raštas yra ne toks kaip kitos knygos ta prasme, kad kelia reikalavimus mūsų gyvenimui. Jei Bibliją skaitome taip bešališkai, kaip paprastai skaitome kokią kitą knygą, vadinasi, neskaitome jos kaip Dievo Žodžio. Negalime likti nuošalyje, jei trokštame, kad Dievas mums kalbėtų.
Skaitant Raštą pamatinė nuostata turi būti atvira širdis.
Skaitant Raštą pamatinė nuostata turi būti atvira širdis: troškimas klausytis Dievo žodžio ir noras sutelkti į jį dėmesį. Jei norime, kad Dievas mums kalbėtų, bet nesistengiame iš tikrųjų jo klausytis, elgiamės nemandagiai, panašiai būtų netaktiška užduoti kam nors klausimą ir neišklausius iki galo atsakymo nueiti šalin. Norime, kad Dievas mums kalbėtų, bet patys nusprendžiame, ar priimti jo žodžius rimtai, ar ne – tai yra traktuojame jo žodžius tik kaip vieną iš daugelio nuomonių, o ne kaip Dievo balsą.
Jėzaus mokymas yra aiškus: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“ (Jn 14, 21). „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: Viešpatie, Viešpatie!, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. <…> Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos“ (Mt 7, 21. 24).
Klusnumo nuostata yra būtina, jei rengiamės skaityti Raštą kaip Dievo žodį. Mes nesame Dievo žodžio teisėjai; jo žodis teisia mus. Nustatyti ribas, pagal kurias leistume Dievui kažko iš mūsų reikalauti, reikštų atsisakyti jo klausytis. Jei mūsų nuomonė skiriasi nuo Dievo nuomonės, tai – nuodėmė; jo paliepimų nevykdymas yra neklusnumas. Mūsų klusnumas reiškia ne paklusimą įstatymams bei kodeksams, bet mus sukūrusiam Dievui. Tai nėra vien išorinio klusnumo paisymas, bet viso savęs patikėjimas Dievui.
Imantis Rašto mūsų nuostata turi būti pripažinimas, jog Dievas nori kiekvienam iš mūsų prabilti asmeniškai. Biblija nėra knyga, kuri tik kažką atskleidžia apie Dievą ir jo buvimą istorijoje. Jei skaitome ją kaip Dievo žodį, ji yra taip pat jo asmeninis bendravimas su kiekvienu iš mūsų. Kai skaitome Raštą, mumyse yra mus įkvepianti Šventoji Dvasia. Skaitant Raštą, Dievo žodis gali kalbėti kiekvienam asmeniškai.
Kasdien savo pašto dėžutėje randame įvairiausių pranešimų: gyventojams skirtų skelbimų, mokesčių sąskaitų, ant kurių nurodytas mūsų vardas, pavardė ir sąskaitos numeris. Žinome, kad šie pranešimai atspausdinti kompiuteriu. Pranešimai mokesčių mokėtojams yra labiau asmeninio pobūdžio negu bendrieji reklaminiai skelbimai, tačiau mums aišku, kad kompiuteriui svarbesnis mūsų sąskaitos numeris negu vardas bei pavardė. Iš svetur išvykusio pažįstamo galime gauti laišką, skirtą grupei draugų.
Vienu aplinkraščiu žmogus nori papasakoti savo bičiuliams naujienas. Tai dar asmeniškesnis pranešimas, negu kompiuteriu atspausdintos mokesčių sąskaitos, nors jis buvo išsiųstas ne tik jums, bet ir daugeliui kitų žmonių. Galiausiai galime gauti laišką iš savo tėvo. Jį atplėštume pirmiau negu kitus pašto dėžutėje rastus laiškus ir nekantriai perskaitytume. Jis rašytas ir skirtas tikrai tik jums. Tai būtų pasveikinimas nuo jus labai gerai pažįstančio mylinčio asmens.
Kaip Dievo žodis, Raštas skaitomas kaip asmeniškai mums rašytas Tėvo laiškas. Biblija nėra skirta anonimiškai visiems, tarsi koks visai žmonijai skirtas reklaminis dangaus skelbimas. Biblija nėra panaši į kompiuterio adresuotas mokesčių sąskaitas. Nors Raštai skirti visiems žmonėms, Dievo balsas kreipiasi į mus ne taip, kaip grupinis aplinkraštis. Dievo balsas kalba kiekvienam asmeniškai, kaip vaikui rašantis tėvas. Jei tinkamai artinamės prie Rašto, skaitysime jį kaip kiekvienam iš mūsų Tėvo asmeniškai atsiųstą žinią.
Rašto palyginimas su asmeniniu laišku duoda mums jo giliausios prasmės suvokimo raktą. Artimi bičiuliai ar giminaičiai savo laiškuose dažnai pasakoja, kas vyksta jų gyvenime: gal gimė vaikas, gal persikėlė į naujus namus, o gal tiesiog gyvena įprastą kasdienį gyvenimą. Bičiuliai ar giminaičiai nesiekia perduoti apie save kuo daugiau informacijos, tarsi mums reiktų daugiau faktų užpildyti trūkstamas jų biografijų spragas.
Bičiuliai rašo todėl, kad nori mums atsiskleisti, jie mus myli ir mes juos mylime. Jie siunčia laišką ne tam, kad perduotų žiupsnį faktų, bet norėdami išreikšti asmeniškai save. Tiek laiško siuntimas, tiek jo gavimas yra reikšmingas dėl mus siejančio meilės ryšio. Laiškas yra tos meilės išraiška ir priemonė, leidžianti meilei augti.
Taip yra ir su Raštu. Dievas siekia ne vien pateikti faktus, o veikiau atskleisti save. Jis rašo mums ne todėl, kad sudarinėjame jo biografiją, bet kad mus myli ir kviečia jį mylėti. Raštas yra paties Dievo ir jo meilės mums išraiška. Tai yra viena iš jo priemonių pakviesti mus asmeniškai įžengti į meilės bendrystę su juo. Jei neatkreipiame dėmesio į šią perspektyvą, liekame nesuvokę Rašto prasmės – nesvarbu, kaip gerai kitais požiūriais suvoktume Rašte glūdinčius faktus bei vietas.
Šiandien lengva būti vien gyvenimo stebėtojais. Galime žiūrėti reportažus apie potvynius ar karus vakaro žinių laidose, o per reklaminę pertraukėlę nueiti prie šaldytuvo užkąsti. Galime stebėti siaubingus įvykius nebūdami į juos asmeniškai įtraukti. Šitokios grynai stebėtojo nuostatos nesąmoningai gali būti laikomasi ir skaitant Raštą: galime skaityti Rašto žodžius kaip teisingus ir svarbius, tačiau neturinčius mums įtakos.
Asmeninis įsitraukimas skiriasi nuo atsieto stebėjimo. Jei važiuotume automobiliu greitkeliu pro negyvenamas dykynes ir pamatytume rimtą avariją, įsitrauktume į situaciją. Turėtume spręsti: ar ištraukti nukentėjusiuosius iš automobilių dėl gaisro pavojaus? Ar juos pajudinę nepadidinsime sužalojimų? Kaip sustabdyti kraujavimą? Ką daryti, kai kas nors mūsų akyse miršta? Širdis svarstytų, o protas karštligiškai suktųsi ieškodamas teisingo sprendimo. Koks didžiulis skirtumas tarp tiesioginio dalyvavimo įvykyje ir jo stebėjimo per televiziją!
Mūsų susitikimas su Dievo Žodžiu Rašte turėtų būti tikras ir tiesioginis. Tai nereiškia, kad kiekvieną kartą skaitant Bibliją iš susijaudinimo turėtų smarkiai plakti širdis, tačiau vis dėlto su skaitomu dalyku tam tikra prasme turėtume jausti tiesioginę sąsają. Biblija nėra vien labai seniai pasakyto Dievo žodžio atpasakojimas, tarsi straipsnis žurnale. Tai Dievo žodis, bylojamas mums skaitant čia ir dabar. Negalime likti nuošalūs stebėtojai; būtina išgirsti jį kaip skirtą asmeniškai mums, kviečiantį ir reikalaujantį asmeninio atsako.
Jei laikysimės nuostatos, kad Raštas – mums skirtas Dievo žodis, tai ir išgyvensime jį kaip tokį. Jei ateisime Dievo akivaizdon trokšdami klausytis, ką jis mums nori pasakyti, patirsime, kad jis iš tikrųjų mus kalba. Jo žodis Rašte taps gyvas. Skaitysime jį ne kaip negyvą, seniai parašytą laišką, bet kaip šiandien mums ištartą žodį, gyvenimo žodį Jėzuje Kristuje.
Prieigos
Todėl turime imtis Rašto su malda. Jau anksčiau minėta, kaip svarbu kasdieninio skaitymo laiką pradėti malda, prašant Dievo mums kalbėti per Rašto žodžius. Privalome ištikimai melsti, kad Viešpats mums kalbėtų, kai skaitome jo žodį. Patikėkite – jis girdi mūsų maldą ir į ją atsilieps.
Malda sąmoningai stojame Dievo akivaizdon. Norint klausytis per Raštą kalbančio Dievo, reikia būti vienumoje su juo ir jo žodžiu. Turime būti įmanomai laisvi nuo išsiblaškymų, susitelkę tik į jį ir į tai, ką jis mums rengiasi pasakyti. Jei ketiname klausytis jo balso, privalome nuraminti visus kitus balsus, ypač mūsų proto klajones. Būdami vienumoje su Dievo žodžiu neturime įsitempti; veikiau reikia atsipalaiduoti ir paprasčiausiai susitelkti į tą, kuris mums kalba. Pagalbos būti vienumoje su Dievu taip pat būtina prašyti pradžios maldoje. Viešpats mus kviečia nurimti: „Žinokite, kad aš esu Dievas“ (Ps 46, 10).
Pradėdami skaityti Raštą, turėtume laikytis nuostatos: „Tai, ką skaitau, parašyta man ir apie mane“. Jėzaus žodžius turime skaityti kaip skirtus asmeniškai mums. Pauliaus laiškas skaitytinas kaip mums parašytas laiškas, tarsi jis būtų pristatytas rytiniu paštu. Gali atrodyti, kad skaityti Raštą ir jį taip asmeniškai taikyti yra nepagrįsta laisvė.
Tačiau šventasis Paulius savo laiškuose būtent taip naudojasi Raštu. Jis Senojo Testamento įvykius taiko savo laiškų adresatų gyvenime. Paulius rašo korintiečiams: „Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai sekė paskui debesį ir visi perėjo jūrą. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje. Tie įvykiai yra mums įspėjimas, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. <….> Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje“ (1 Kor 10, 1. 5–6. 11).
Senosios Sandoros įvykiai buvo pavyzdžiai, parengiantys Naujosios Sandoros įgyvendinimą. Panašiai tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento įvykiai yra pavyzdžiai mums, jie moko mus, kaip Dievo planas išsipildo šiandien mūsų gyvenime.
Paulius taip pat cituoja Senąjį Testamentą ir tiesiogiai pritaiko jo tekstus: „Mozės Įstatyme parašyta: Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui! Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį. Jei jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas būtų pas jus pjauti medžiaginių?“ (1 Kor 9, 9–11).
Laiške romiečiams Paulius aptaria Abraomo tikėjimą ir tvirtina: „Tačiau ne vien apie jį parašyta: Jam buvo įskaityta, bet ir apie mus, – nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikėsime tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti“ (Rom 4, 23–24).
Tokiu būdu skaitydami Raštą suprantame ir tai, ką tekstas reiškė tuomet, kai autorius jį rašė, taip pat tai, ką jis dabar reiškia mums asmeniškai. Girdėdami Dievo žodį, per pranašą Jeremiją skirtą Izraeliui: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile“ (Jer 31, 3), suprantame, jog šiais žodžiais Dievas garantuoja savo meilę senajam Izraeliui – tokia buvo jų prasmė tuomet, kai juos ištarė Jeremijas.
Tačiau šie žodžiai taip pat reikšmingi ir šiandien: per šiuos žodžius mums kalba Dievas, laiduojantis savo pastovią ir amžinai išliekančią meilę. Ir taip yra todėl, kad šių skaitomų žodžių prasmė atitinka viso Rašto prasmę ir mūsų, kaip Kristaus kūno narių, Dievo meilės patyrimą. Galime skaityti Jeremijo žodžius kaip asmeniškai mums skirtus Dievo žodžius, kuriais jis dar kartą laiduoja savo meilę mums.
Panašiu būdu galime skaityti Pauliaus laiškus. Paulius linki efeziečiams: „kad iš savo šlovės turtų suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“ (Ef 3, 16–19).
Kreipdamasis „jūs“ Paulius omenyje turėjo beveik prieš du tūkstantmečius Efeze gyvenusius žmones. Tačiau taip pat šiandien kiekvienas Pauliaus žodžius gali priimti kaip jam skirtą vardinį Dievo kreipinį. Galime skaityti juos kaip atskleidžiančius, ką Dievas kiekvienam iš mūsų šiandien numatė. „Tai, ką skaitau, parašyta man ir apie mane.“ Šitaip skaitomo Rašto žodžiai įgyja mums skirtą reikšmę ir pritaikymą.
Kai girdime Jėzų sakant: „Išritink rąstą iš savo akies, prieš rūpindamasis iš savo brolio akies pašalinti krislelį“, mintyse gali iškilti kai kurie mūsų broliai su krislu akyse, taip pat ir mūsų pačių akyse riogsantys rąstai. Jėzaus žodžiai: „Neteiskite ir nebūsite teisiami“, gali priminti mūsų nepagrįstus kitų smerkimus, taip pat tas mūsų gyvenimo sritis, kur viliamės gailestingumo, o ne griežto teismo.
Išgirdę Jėzaus žodžius: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“, pirmiausia suvokiame, kad jis kreipiasi į mus, sakydamas, jog atėjo mums duoti gyvenimo pilnatvę. Vienas dalykas yra tikėti, jog Jėzus atėjo mylėdamas visus žmones; visai kas kita priimti, kad jis myli mane.
