Ar Evangelijos žodžiai „Akis už akį, dantis už dantį“ turėtų būti suprantami „Kaip tu man, taip aš tau“? Patyrinėkime. Evangelijoje pagal Matą yra užrašyta ilgiausia ištisinė Jėzaus kalba – mokymas nuo kalno, o veikiau kalbėjimasis su žmonėmis nuo kalvos.
Taigi keliaujančio, žmones mylinčio Mokytojo, kuris daro stebuklus, kalba. Tvyro karštis, zyzia įkyrios musės… Jėzus užlipa ant kalvos, kiek žemiau mokiniai, toliau susėdę kiti žmonės. Triukšmas, klega vaikai. Čia reiktų pasakyti keletą žodžių ir apie tai, kaip atrodė visuomenė Jėzaus dienomis.
Tuometinius Izraelio gyventojus buvo galima skirstyti į dvi grupes: į vietinius gyventojus, kurių protėviai nebuvo ištremti į Babiloniją (tai vargingai gyvenantys žmonės, nemokėję hebrajų kalbos, kalbėję aramėjiškai, beraščiai. Iš maždaug 4 milijonų gyventojų – 2,5 – 3 milijonai buvo žydai. 200 tūkst. mokėjo rašyti – ir Filonas iš Aleksandrijos, ir Juozapas Flavijus teigia, kad kas dešimtas mokėjo rašyti aramėjiškai) ir į elitą – jį sudarė Babilonijos tremtinių palikuonys, ten išmokę liberalumo. Buvo išsilavinę. Tarp elito ir prastuomenės tvyrojo didelė įtampa.
Jėzaus laikais buvo paplitusi tradicija aiškinti žmonėms Raštą – nemokantys skaityti žydai turgaus dienomis (pirmadienį, ketvirtadienį ir per šabą) eidavo klausytis Šventojo Rašto mokytojų; jie skaitydavo Raštą hebrajų kalba, paskui versdavo į aramėjų kalbą, komentuodavo. Todėl Jėzus ir sako Jūs esate girdėję…“, nesako, jog skaitę.
Jėzaus laikais buvo paplitusi tradicija aiškinti žmonėms Raštą.
Jėzus kalbėjo didelėms minioms, mikrofonų nebuvo, tad žmonės perduodavo išgirstus žodžius sėdintiesiems už jų, tieji – dar kitiems, ir taip mokytojo žodžiai pasiekdavo gale sėdinčiuosius.
Visas Pamokslas nuo kalno iš tikrųjų yra apie tai, kaip gyventi žmogui šitoje žemėje, kad būtų kuo laimingesnis. Žodį „palaiminti“ (gr. μακάριοι) ir vertėtų versti lietuviškai „laimingi, džiaugsmingi.“
Taigi Jėzus moko, kaip, kokiu būdu būti laimingiems netgi tada, kai aplinkybės nėra palankios. Iš Jo žodžių akivaizdu, kad jei patys nieko nedarysime, nebūsime laimingi.
Šiandieną atidžiau perskaitykime vieną Jėzaus mintį: „Akis už akį, dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam“ Mato 5, 38-39.
Beje, šie žodžiai inicijavo krikščionių pacifizmą, nesipriešinimą blogiui ir galiausiai pataikavimą jam, įsivaizduojant maždaug taip – kad ir kas benutiktų, krikščionis negali priešintis blogiui. Ar tikrai? Pasvarstykime kartu.
„Akis už akį“, – Jėzus cituoja Kunigų knygos 24 skyriaus eilutę: „Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta.”
Tačiau net ir Toros laikais, jei kas išmušdavo dantį, tikrai nukentėjęs žmogus neprivalėjo išmušti danties atsilygindamas už skriaudą. Tai maksimali bausmė! Dažniausiai tekdavo mokėti finansinę materialinę kompensaciją – kad nukentėjusiajam padėtų kuo greičiau išgyti ir pan.
kad ir kas benutiktų, krikščionis negali priešintis blogiui. Ar tikrai?
Antroji cituotos ištraukos dalis „nesipriešink piktam“. Originalo, t. y. graikų kalba μὴ ἀντιστῆναι τῷ πονηρῷ galėtų būti verčiama ir „nerungtyniauti su blogiu“, kitaip tariant kovojant su blogiu nepersistengti, atmokant už blogį neviršyti padarytos žalos. Visgi apie pacifizmą neina net kalba.
Nekalbame ir apie tai, jog kam nors padarius skriaudą ar žalą užtenka vien atsiprašyti ir gailėtis. Nieku būdu! Būtina kaip įmanoma geriau atsilyginti už suteiktą skausmą, patirtus materialinius nuostolius. Ir nesvarbu, ar skriaudą padarė žmogus ar, pavyzdžiui, agresyvi valstybė. Nuo seniausių laikų galiojo įstatymas „akis už akį, dantis už dantį“. Jis randamas ir Babilonijaus karaliaus Hamurabio kodekse, taipgi Romos teisėje jis reglamentavo atlygį už nusikaltimą, už padarytą žalą ir buvo žinomas kaip LEX TALIONIS.
O kaip Šventajame Rašte interpretuojama minėta mintis? Reiktų paskaityti šias Išėjimo knygos 21 skyriaus eilutes: „Jei besimušantys vyrai užgautų nėščią moterį, ir ją ištiktų persileidimas, bet kitokio sužalojimo nebūtų, kaltasis turės mokėti tiek, kiek iš jo reikalaus moters vyras teisėjų akivaizdoje. Tačiau jei būtų sužalota, tai atiduosi gyvybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę.“
Nors Rašte pasitaiko istorijų, kuriose išties gyvybe atmokama už gyvybę, tačiau nesutinkame atvejų, kur būtų paraidžiui laikomasi šio nurodymo – akis išlupama už akį ar dantis išmušamas už dantį (deja, Irane, Pakistane, Saudų Arabijoje tebegalioja tokia praktika, kai, nukentėjusiajam nesutikus priimti piniginės kompensacijos ir jam reikalaujant keršto įstatymo vykdymo, už sužalotą neregę akį su medikų pagalba išimama akis).
Cituotos Išėjimo knygos ištraukoje toliau sakoma: „Jei savininkas suduotų savo vergui ar vergei į akį ir ją išmuštų, jis turės duoti vergui laisvę už akį.“ Tad už išmuštą akį ne akis išmušama, bet suteikiama laisvė. Būtent tai ir leidžia mums suprasti Jėzaus pacituotą mintį ne kaip konkrečiai taikomą taisyklę, bet kaip principą, jog bausmė neturi viršyti padarytos žalos ar nuostolio, jog neturi apimti kerštas baudžiant.
Jei esame Dievo vaikai, neturėtume mąstyti vien žemiškomis kategorijomis; Laiške Romiečiams 12 skyriuje rašoma: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats.“
Kodėl neturėtume pasiduoti piktam? Ar dėl to, kad kuo nors pakenksime Dievui? Žinoma, ne, pakenksime pirmiausia patys sau. Juk parašyta, kad net ir už kiekvieną pasakytą tuščią žodį (Mato 12,36) teks atsakyti. Esame žemėje trumpam, kad kurtume pasaulį – savo gražiuosius namus ir lyg iš šukių lipdytume tai, kas suskilę, kad rusenantį dagtį įžiebtume, kad įlūžusią nendrę paremtume.
Ir dar. Antrame laiške korintiečiams trečiame skyriuje teigiama, kad esame tinkami būti Dievo tarnais ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę. Mums, skaitantiems Šventąjį Raštą nuolat reiktų prisiminti – taip, raidė gali užmušti, jei tobulas dangaus tiesas matuosime žemės masteliu.