Ieva Dovidauskienė pristato save kaip labai užimtą žmogų, o laisvalaikis jai yra nepažinta sritis. Daug dirbanti, savanoriaujanti. Dar būdama religijos pedagogikos studentė pradėjo dirbti mokykloje ir Druskininkų jaunimo užimtumo centre.
Šiuo metu ji yra tikybos mokytoja, katechetė, užimtumo specialistė, fotografė, groja ir gieda bažnyčioje. Ieva yra aktyvi socialinių tinklų narė, nes kaip sako ji pati, čia ji gali liudyti ir nešti pasauliui žinią – kaip vaikų širdyse ugdyti meilę Dievui. Šį įkvėpimą ji atrado, kai jai su vyru gimė dukra Agota.
Ieva, studijavai religijos ir specialiąją pedagogiką. Kaip sugalvojai, kad nori šių dviejų studijų programų? Apskirtai, kodėl pedagogika? Ar visada norėjai būti mokytoja? Ar tai galima būtų vadinti pašaukimu?
-Kai buvau paauglė, jaučiau, kad mokykla nebuvo ta erdvė, kur galėjau atsiskleisti ir ne ta vieta, kur man patiko būti. Tai nebuvo bendruomenė, kuriai norėjau priklausyti. 8-oje klasėje man nutiko nušvitimas, labai panorau keisti santykį tarp mokytojo ir mokinio. Pamaniau, kad tai mano misija. Tą akimirką atrodė, kad aš galiu turėti įtakos tam jausmui, kuriuo mokinys gyvena, kai ateina į mokymo įstaigą. Iš to begalinio noro, puoselėjau tą svajonę ir pasirinkau religijos pedagogikos studijas.
Pati augau praktikuojančioje šeimoje ir buvau įsisukusi į parapijos veiklas, todėl religijos pedagogikos studijos man atrodė natūralus pasirinkimas. Tuo metu, dar bendradarbiavome su Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centru. Sutikti žmonės mane įkvėpė.
Šiuo metu studijuoju specialiąja pedagogiką ir jaučiu, kad tai yra mano kelias. Su specialaus poreikio mokiniais susipažinau labai netikėtai. Mane vis stebina, kad Dievas pasirinko, jog aš tokiu būdu ateičiau į šias studijas. Per vieną iš didžiausių mano gyvenime sužeidimų, kurį patyriau iš Bažnyčios, atėjo labai konkretus žmogus prie manęs ir pasiūlė dirbti su kitokiais vaikais. Tada neturėjau specialaus išsilavinimo ir įgūdžių, tačiau, kad ir kas įvyktų mano gyvenime, tikėjau, kad viskas turi priežastį.
Kaip suprantu, Tau tenka dirbti ne tik mokykloje, bet ir parapijoje. Ar skiriasi vaikų tikėjimo ugdymas mokykloje ir bažnyčioje? Kodėl?
-Taip, tikrai skiriasi. Dienos centre, Bažnyčioje – vaikų ugdymas yra neformalus. Manau, kad pasirengimas sakramentams yra laisvas vaiko ar paauglio apsisprendimas. Panašiai, gal tik kiek formaliau, yra su tikybos pamokomis – jie gali rinktis, nei vieno nepriverčiu čia būti. Man pačiai patinka, kad yra pasirinkimas.
Konkrečiai, parapijoje esu atsakinga už Sutvirtinimo sakramentą. Džiaugiuosi, kad dabar yra ruošiami 15-mečiai. Toks amžius yra paauglystės „gazas“ ir girdėti, kad tokio amžiaus žmogus sako Kristui „taip“ – man tai yra dovana. Vaikų tikėjimo ugdymas tiek mokykloje, tiek parapijoje yra vienodai svarbūs. Galbūt, mokykloje tikėjimo ugdymas turi išskirtinio žavesio, nes kartais pavyksta prakalbinti užkietėjusias širdis. Parapijoje – ateinantieji yra labiau motyvuoti.
Pirmieji tikėjimo ugdytojai šeimoje yra tėvai. Kiek tau tenka susidurti: ar vaikų tėveliai noriai įsitraukia į tikėjimo ugdymą, ar daugiau palieka mokytojo atsakomybei?
-Mokykloje patirtį turiu jau 8 metus ir suprantu, kad vaikai yra tie mažieji apaštalai, nes didžioji dalis šeimų yra nepraktikuojančios. Vaikai parneša namo giesmes ir klausimus savo tėveliams.
Turiu realių pavyzdžių, kai tėvai pradėjo švęsti Mišias per savo vaikus. Tačiau, kartais tėvai prisibijo vaikus leisti į tikybos pamokas. Jie puikiai supranta, kad gali tekti atsakyti į klausimus, į kuriuos, galbūt, neturės atsakymų. Tačiau atsisakydami tikybos pamokų, jie atima iš vaiko galimybę įgyti dvasinį ugdymą.
Dabartiniai tėvai yra dažnai karjeros siekiantys žmonės, todėl didžiąją dalį laiko skiria darbui. Jaunoms šeimoms padeda seneliai, kurie yra puikūs tikėjimo liudytojai. Neretai jie atveda vaikus ruoštis sakramentams, pasirengimo metu juos palydi.
Kodėl yra taip svarbu vaikui parodyti, kad yra Dievas, kuris labai myli? Kaip manai, ką praranda tie, kurie priešinasi tokiam pažinimui?
-Man viena jautriausių patirčių yra, kai vaikas trokšta lankyti tikybą, bet tėvai renkasi kitaip. Tokiuose jautriuose dalykuose nėra paliekama laisvė. Jau keletą metų pastebiu tokią tendenciją, kad vaikai turi tokį troškimą, bet tėvai priešinasi. Mano akimis, vaikai yra pagrindinis įrankis evangelizuoti savo tėvus.
Man viena jautriausių patirčių yra, kai vaikas trokšta lankyti tikybą, bet tėvai renkasi kitaip.
Neseniai įvyko tėvų susirinkimas ir paklausiau – kokie buvo atsiliepimai apie tikybą. Vaikų auklėtoja man pasakė, kad tėveliai pasakojo, kad jų vaikai grįžę namo gieda, niūniuoja tas giesmes, kurias girdėjo per tikybos pamokas. Tada galvoju: kas yra efektyviau ar valandos trukmės katechezė, ar giesmė, kurią vaikas atsimena ir grįžus namo niūniuoja. Manau, kad per tokius paprastus, minimalius dalykus, vaikas dalinasi savo patirtimi. Man tai yra maksimalus grįžtamasis ryšys.
Gal prisimeni įvykį, kuriame buvo Tavo mokomi vaikai ir matei Dievo veikimą? O gal tai matai kiekvieną dieną?
-Aš atsimenu vieną situaciją iš praeitų metų. Buvo viena mergaitė iš nepilnos šeimos, ją augino tik mama. Su ją esu sutikusi ir anksčiau, nes Druskininkuose esu dažnas pasirinkimas, kai kas nors ieško fotografo. Tai buvo vaikas, kuris turėjo ypatingą pajautimą. Kai mes pradėdavome pamokas giesme, jos veido išraiška, kūno kalba kažkuo išsiskirdavo. Vieną pamoką ta mergaitė priėjo prie manęs ir paklausė – ką ji turėtų daryti, kad jos tėveliai vėl būtų kartu? Aš atsakiau: kasdien melstis. Pastiprinau ją, kad melsiuosi kartu su ja. Savo širdyje niekada neleidžiu sau abejoti Dievu.
Aš labai drąsiai leidau sau tai pasakyti. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek laiko praėjo nuo šio pokalbio, kai naršiau socialiniuose tinkluose ir pamačiau, kad jos mama atsinaujino profilio nuotrauką. Šioje nuotraukoje jie buvo visi trys. Po šio įvykio, labai laukiau pamokos, kurią turėjau tik kartą per savaitę su ta mergaite. Norėjau pamatyti jos veidą ir jai paliudyti, kad malda tikrai buvo išklausyta. Ji priėjo pati pirma. Aš jos nieko neklausiau, o ji visa iš džiaugsmo, atrodo, net virpėjo. Ji man į ausį pakuždėjo paprastus žodžius – mano tėtis kiekvieną vakarą meldėsi ir bučiavo kryžių.
Dievas išpildė jos svajonę. Viskas. Ji man daugiau nieko nesakė. Nors ji gyveno viena su mama, bet tėtis, grįžęs į šeimą, paliudijo, kad jis taip pat gyveno kartu su savo vaiku maldoje. Labai įdomus momentas. Dievas išpildė jos svajonę. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos galėčiau paliudyti, bet man šis atvejis tikrai išskirtinis, nes jaučiu, kad ir pati asmeniškai, melsdamasi, dalyvavau šiame įvykyje.
Įtariu, kad tikybos mokymas ar katechezių vedimas yra savotiška kelionė su vaikais. Kaip manai, kokius esminius dalykus (nebūtinai materialius) kiekvienas turėtų pasiimti į tokią kelionę?
-Manau, neužtenka turėti tikėjimo ženklų (kryželių, pakabukų). Net per savo tikybos pamokas nesistengiu įrodinėti, kad Dievas yra, bet tiesiog – daugiau liudyti. Todėl, manau, kad kelionėje yra svarbi atvira širdis. Žinau, kad banaliai skamba, bet atvira širdis ir nulemia žmogaus kelionę.
Ar galėtum pasidalinti, kaip būti šalia vaiko, bet neužstoti Kristaus? Juk šioje kelionėje jūs keliaujate drauge Jo link? O ką daryti, jei vaikas pavargsta keliauti?
-Manau, kad čia klausimas, kuris skirtas bet kuriam žmogui, kuris užsiima kokia nors pastoracija ar tikėjimo ugdymu. Kai mes su mokiniais kalbame apie nuodėmę, susitaikinimą, yra toks įsivaizdavimas, kad tikybos mokytojas, kunigai ir vienuoliai nuodėmių nedaro. Atsiranda kažkoks sudievinimas. Todėl, palydint vaikus, yra svarbu padėti jiems suprasti, kad mes visi esame kelionėje ir nei vienas nesame pirmesnis. Svarbu jiems parodyti kryptį iš jų pačių pozicijos. Todėl, negaliu taikyti tų pačių metodų vienodo amžiaus vaikams, nes jų patirtys yra skirtingos.
Tikėjimo kelionė nėra labai paprasta, joje yra įvairių patirčių. Kaip ir nuovargis, manau, yra neišvengiamas. Legalu yra pavargti. Reikėtų leisti ir padėti vaikui suprasti, kad tas atsiradęs nuovargis ar abejonės yra normalus procesas. Pastebėjau, kad niekas neprakalba vaikams geriau, nepaliečia jų, kaip asmeninės gyvenimo patirtys.
O kas tave pačią pastiprina? Iš kur semiesi jėgų, kurias vėliau dovanoji vaikams?
-Aš pati daugelio dalykų negalėčiau ir nepajėgčiau, jei ne pats Kristus. Kiekvieną kartą mane sugrąžina ir priverčia vėl matyti prasmę. Dirbu tikrai intensyviu grafiku, dažnai pavargstu. Tačiau, mes su šeima turime tradiciją švęsti šv. Mišias ne tik sekmadienį, bet ir šiokiadieniais. Bent du kartus per savaitę. Manau, iš čia ateina didžiausias pastiprinimas.
Taip pat, vertinu grįžtamąjį ryšį iš vaikų ir tėvų. Pati esu empatiška ir dažnai man sunku yra atsiriboti. Kartais įsivardinu empatiją kaip savo stiprybę, bet kartais tai yra ir mano silpnybė. Mokausi atsiriboti, sustoti. Atsimenu, kartą turėjau vesti pamoką, o man paskambino brolis ir pasakė, kad tėtis mirė. Ten buvo toks stiprus išbandymas, aš taip turėjau susiimti savyje. Kartais pagalvoju, kad jei tokį dalyką išbūni, tai tikrai daug kas yra įmanoma. Todėl visa ko priežastis ir pastiprinimas man yra Kristus.
Dėkoju.
