Rugsėjo 19 d. per valstybines Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II laidotuves sakydamas pamokslą Kenterberio (JK) arkivyskupas Justinas Welby’is (Džastinas Velbis) gyrė mirusios monarchės, kuri buvo ir Anglijos Bažnyčios galva, krikščioniškąjį tikėjimą ir pavyzdį.
Po skaitinių iš šventojo apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams ir Jono evangelijos J. Welby’is sakė: „Jėzus, kuris mūsų skaitinyje savo mokiniams sako ne kaip sekti, bet kuo sekti, pasakė: ,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas’. Mūsų Didenybės pavyzdys atsiskleidė ne per jos padėtį ar ambicijas, bet per tai, kuo ji sekė.”
Laidotuvių pamaldos vyko Vestminsterio abatijoje – bažnyčioje, kurioje 1947 m. karalienė Elžbieta susituokė su princu Filipu ir kurioje 1953 m. vyko jos karūnavimas.
„1953 m. karalienė savo karūnaciją pradėjo tylia malda, tiesiog ten, prie didžiojo altoriaus. Jos ištikimybė Dievui buvo atiduota anksčiau, nei kuris nors asmuo atidavė ištikimybę jai.”
Tarp 2 000 žmonių susirinkusių žmonių buvo ir pasaulio lyderių. J. Welby’is sakė: „Žmonės, kurie su meile tarnauja, yra retas reiškinys bet kurioje gyvenimo srityje. Dar rečiau pasitaiko mylinčių tarnystės lyderių. Tačiau visais atvejais tie, kurie tarnauja, bus mylimi ir prisimenami, kai tie, kurie kabinėjasi prie valdžios ir privilegijų, bus seniai pamiršti.”
Per pamaldas prie karalienės karsto buvo susirinkę artimiausi jos šeimos nariai. J. Welby’is pripažino jų sielvartą ir meldėsi už juos.
„Ypač meldžiamės už visą jos šeimą, gedinčią kaip ir kiekviena šeima per laidotuves – įskaitant daugybę šeimų visame pasaulyje, kurios pačios neseniai ką nors prarado, – tačiau šios šeimos atveju tai vyksta pačioje ryškiausioje šviesoje, – sakė jis. – Tegul Dievas išgydo jų sielvartą, tegul jų gyvenime likusią spragą ženklina džiaugsmo ir gyvenimo prisiminimai”.
Pabaigoje J. Welb’is tarė: „Gyvenime – tarnystė, mirtyje – viltis. Visi, kurie seka karalienės pavyzdžiu ir įkvėpimu pasitikėti ir tikėti Dievu, gali kartu su ja sakyti – mes vėl susitiksime”.
