Perskaitęs Gintaro Sungailos komentarą istorijos mokslų daktaro Aleksandro Bendino straipsniui „Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje – tai Bažnyčios skėlimas“, išspausdintą laikraštyje „Stačiatikių Lietuva“, šiek tiek sutrikau. Keista, kad žurnalistams doktorantu prisistatantis žmogus labiau mėgsta politinius kaltinimus, o ne mokslinę diskusiją.
Susidaro įspūdis, kad į Bendino straipsnyje pateiktus argumentus ir faktus nėra ką atsakyti, todėl pasitelkus demagogiją ir sukčiavimą bandoma apkaltinti autorių, o kartu ir Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos vadovybę imperialistinėmis ambicijomis ir didžiarusiškuoju šovinizmu.
Deja, toks stilius būdingas Sungailai, nuo pat pradžių pasirinkusiam niekuo nepagrįstų kaltinimų ir „liaudies priešų” paieškos taktiką. Mes jau įpratę prie mūsų hierarchams, kunigams ir net Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios pasauliečiams metamų kaltinimų antivalstybine veikla ir karo Ukrainoje rėmimu.
Žinoma, tokiems kaltinimams nėra pagrindo, net ir menkiausio. Mūsų Bažnyčia iš karto, jau vasario 25 d., pasmerkė Ukrainos puolimą. Vėliau sekė oficialus metropolito Inokentijaus kreipimasis, kuris buvo pastebėtas visame stačiatikių pasaulyje. Antikarinę vyskupijos poziciją patvirtino ir vėlesni Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios hierarchų, kunigų ir pasauliečių pareiškimai. Kasdien visose mūsų cerkvėse meldžiamasi už Lietuvos žmones, valdžią ir kariuomenę ir už taiką Ukrainoje.
Gintaras Sungaila visa tai puikiai žino, bet tai netrukdo ir toliau šmeižti Motiną Bažnyčią, kurios prieglobstyje savo laiku jis buvo įšventintas kunigu ir kelerius metus atliko jos klero nario tarnystę, teikė sakramentus, bet kurią dabar bando pateikti kaip kažkokią visuomeninę – politinę organizaciją, po religine atributika slepiančią savo „griaunamąją veiklą“.
Žinoma, Sungaila (beje, puikiai kalbantis rusiškai ir turintis galimybę paskaityti originalų straipsnį) gerai supranta, kad nei Bendinas, nei kas nors kitas Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijoje nemano, kad dabartinė Lietuva – tai Vakarų Rusia. Tarsi nežinotų, kad Vakarų Rusios metropolija, Vakarų Rusios stačiatikybė – tai terminai, nurodantys tam tikrą buvusią istorinę tikrovę, susidariusią, taip pat ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Juk ir išgirdus, kad unitus kažkas vadina „graikiškaisiais katalikais“, galima būtų pasipiktinti: „Ukraina (ar Baltarusija) yra Graikijos dalis?“.
Apie ką iš tikrųjų savo straipsnyje rašo Bendinas? Atsakydamas į anksčiau publikuotą Sungailos straipsnį, jis atkreipia dėmesį, kad, pasikliaudams tuo, kad jo skaitytojai neišmano Bažnyčios istorijos, autorius perša jiems tendencingą požiūrį į Lietuvos metropoliją, neva gyvavusią izoliuotai, be sąsajų su procesais, vykusiais senovės Rusios religiniame ir etniniame gyvenime. Todėl – rašo Bendinas – straipsnyje nerasite jokių duomenų apie Kijevo metropoliją ir kad čia vyko pasidalijimai į Kijevo ir Lietuvos metropolijas. Nerašoma ir apie priežastis, dėl kurių Lietuvos metropolija buvo įkurta, ir kodėl ji panaikinta. Nėra duomenų ir apie dvasininkų bei pasauliečių etninę sudėtį.
Anot Bendino, vertinant iš Bažnyčios istorijos pozicijų, neįtikina ir vienašalis straipsnio autoriaus teiginys, kad „Konstantinopolio Patriarchato epocha“ davusi „Tėvynės didvyrių ortodoksų, gynusių Abiejų Tautų Respubliką“ (t. y. Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę). Norėčiau priminti autoriui ir jo skaitytojams, kad straipsnyje šlovinama herojiška „epocha“ Kijevo metropolijai, kitaip sakant, Konstantinopolio Patriarchui pavaldžiai Rusios Vakarų Bažnyčiai, atnešė sunkiausių išbandymų, dėl kurių stačiatikybė ten priartėjo prie išlikimo ribos.
Pirma. Konstantinopolio Patriarcho valdžia Vakarų Rusios Bažnyčiai tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek Žečpospolitoje, buvo nominali, nes patys graikų patriarchai buvo priklausomi nuo Osmanų imperijos valdovų, išpažįstančių islamą, ir galėjo užimti sostą tik leidus sultonui, gavus jo įsaką („firmaną“). Be to, kariniai konfliktai tarp Žečpospolitos ir Osmanų imperijos nepaprastai apsunkino kontaktus tarp Kijevo metropolitų ir Konstantinopolio. Kad galėtų susisiekti, minėtiems metropolitams ir Konstantinopolio patriarchams tekdavo kreiptis į Maskvos carą.
Antra. Sudarius Krėvės (1385 m.) ir Liublino (1569 m.) unijas, Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, būdami katalikai, savo valdose stiprino Romos Katalikų Bažnyčią, kad ji čia viešpatautų, todėl suteikė jai išskirtinių teisių ir privilegijų. Tuo tarpu Vakarų Rusios Bažnyčia tapo juridiškai priklausoma nuo valdovų katalikų. Ją tik pakentė.
Šios sunkios ir žeminančios priklausomybės nuo katalikiškos valstybės rezultatai netruko atsispindėti Bažnyčios gyvenime. Baigiantis XVI a. Vakarų Rusios Bažnyčia patyrė gilią vidinę krizę, akivaizdžiai pasireiškusią hierarchijos išdavyste, dėl kurios 1596 m. ši Bažnyčia suskilo. Sulaužę priesaiką, duotą Konstantinopolio Patriarchui, dauguma Vakarų Rusios hierarchų tapo unitais ir perėjo į Romos jurisdikciją.
Trečia. Vakarų Rusios Bažnyčios dalis, likusi ištikima Konstantinopoliui, tapo Unitų Bažnyčios ir ją remiančios Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos) religinio persekiojimo objektu. Kovos su unija ir religiniu nepakantumu epocha – tai tragedijų ir heroizmo metas Vakarų Rusios Bažnyčios istorijoje. Uolus kovotojas prieš unitų schizmą buvo Stačiatikybės gynėjas, šventasis vienuolis Leontijus (Karpovičius). Amžininko žodžiais, jam „laimingai pavyko pakylėti dėl prakeikto skilimo sumenkusį mūsų Bažnyčios šventumą“, – rašo Bendinas.
Bendinas atkreipia dėmesį ir į Sungailos bandymą įtikintų neišmanantį skaitytoją, kad Patriarcho Baltramiejaus paskelbtos pretenzijos į buvusios Kijevo metropolijos kanoninę teritoriją yra teisėtos, vertinant jas ne tik kanonų, bet ir Bažnyčios istorijos požiūriu.
„Dokumentų analizė nesuteikia pagrindo teigti, kad 1686 m. Konstantinopolio Sinodo raštuose skelbiama, kad Kijevo metropolija Maskvos patriarchų jurisdikcijai perduodama laikinai, išsaugojant Konstantinopolio patriarchų jurisdikciją. Todėl tyrėjai daro pagrįstą išvadą, kad 1686 m. Konstantinopolio Patriarcho tomosas neribojo Maskvos Patriarchato jurisdikcijos nei laiko, nei įgaliojimų srityse. Vadinasi, Kijevo metropolija teisėtai, vadovaujantis kanonais, perėjo į nuolatinę Maskvos Patriarchato jurisdikciją“, – rašoma straipsnyje.
Bendinas baigia savo straipsnį šventojo kankinio Irenėjo Lijoniečio žodžiais: „Kristus nuspręs, kaip pasielgti su skaldytojais, nemylinčiais Dievo ir labiau besirūpinančiais savo nauda nei Bažnyčios vienybe, dėl menkų ir atsitiktinių priežasčių kapojančiais ir draskančiais didį ir Šlovingą Kristaus Kūną“.
Pilną straipsnį tiek originalo kalba, tiek jo vertimą į lietuvių kalbą galima rasti Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos svetainėje.
Rubrikoje „Laisvas žodis” skelbiami tekstai nebūtinai atspindi redakcijos nuomonę.
