Pasaulis atsisveikino su Michailu Gorbačiovu, taip keistai sakant, pirmuoju ir paskutiniuoju SSSR prezidentu. Vargu, ar surasi kitą tokį taip nevienareikšmiškai įvertintą politiką – nuo didžiojo politikos taikdario (beje, Nobelio taikos premijos laureato) iki kartuvių verto žmogžudysčių užsakovo. Nekomentuosiu viso spektro teisumo ar neteisumo, nes istorija kažkaip sudėlios viską į vietas. Pridursiu keletą pastabų apie pasaulio politikos „madas“ ir „svajones“, prie kurių tas gerasis ar blogasis Gorbis prisidėjo.
Minėtasis M. Gorbačiovas sukūrė politinį reiškinį, kuris pagimdė visą politikos epochą – epochą, iš kurios šiandien vaduojamės. Taip, vaduojasi visas mūsiškis, vadinamasis Vakarų, pasaulis. Vaduojasi sunkiai – per Ukrainos karo gaisrą.
Ilgus dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo pasaulis mokėsi, kaip stabdyti globalų blogį, kuris vadinosi SSSR. Ir jau buvo išmokęs, nes žinojo, kad kažkada prieš tą blogį reikės kovoti, ar kitaip jį numarinti. Kaip tas Šventas Jurgis su ilga ietimi.
Ir štai atsirado Gorbis (pats iš savęs, ar kieno nors sugalvotas?). Gorbis, atstovavęs blogio imperiją, pasiūlė… susitaikyti. Blogis pats pasiūlė susitaikyti su blogiu, jis parodė, kad yra neva silpnas. Kad gal nėra jau toks blogas. Kad susitarus su blogiu bus geresnis „biznis“, nei kova prieš jį. Drakonas pažadėjo nespjaudyti ugnimi, Šventas Jurgis metė ietį į šalį ir abu susėdo pievutėje… Tai buvo tas didysis gundymas – susitaikyti su nuodėme ir netgi kurti geresnį pasaulį nuodėmei padedant. Kam kovoti su drakonu, jei jis lyg ir prisipažįsta nesantis labai stiprus. Lyg ir prisipažįsta nenorintis priešintis, bet ir nenorintis mirti… Tai tegu sau gyvena, tegu mokosi, kaip gyventi taikoje, kaip perimti mūsų – „geriečių“ – gyvenimo būdą, kaip tapti naminiu ir prijaukintu. Kažkoks romėnas kažkada kvailai pasakė, kad Kartagina turi būti sunaikinta. Kartaginą galima pertvarkyti…
Kalbant rimčiau, Gorbis buvo argumentas naujai politikai, kurią Vakarai greit pamėgo. Partnerystė su SSSR juk buvo žymiai pigesnė, nei ginklavimosi varžybos, o partnerystė su SSSR atrodė itin perspektyvus verslo planas. Galiausiai viskas matėsi kaip komunizmo kapituliacija prieš demokratijos vertybes. Tikras visos politikų kartos svajonių išsipildymas! Ne taip svarbu, ar Sovietų valstybės lyderis pats tai sugalvojo, ar jį privertė kokios ekonominės bei socialinės bėdos. Gorbio „gerumas“ tapo viso Vakarų pasaulio sėkmės istorija.
Gorbio „gerumas“ tapo viso Vakarų pasaulio sėkmės istorija.
Politikos esmė – su diktatoriais galima sutarti, ir reikia sutarti. Visi diktatoriai savo sieloje yra tokie „gorbiai“, tik reikia mokėti prie jų prieiti. Tad visi ten Lukos, Kimai, Xi anksčiau ar vėliau pavirs „gorbiukais” ir viskas bus gerai. Su jais reikia elgtis kaip su džentelmenais.
Prasidėjo netgi varžybos, kas pirmiau ir efektyviau prisijaukins nedemokratiškų valstybių vadovus, kas pažvelgs į jų sielas ir pamatys jose kažkokią viltį. „Paskutinis Europos diktatorius“ tapo vadinamos Rytų partnerystės proceso kolega, o minėta Rusija – ES „strategine partnere“. Blogis atsirado mūsų pusėje ir mūsų bendra valia pavirto gėriu. Imta tikėti, kad ir diktatorių šalyse valdžią gali pakeisti rinkimai, o vadinamoji rinkos ekonomika gydo visas demokratijos negalias. Politinių teisių ginti nereikia, jų problemos išsispręs savaime, kur kas svarbiau individualūs įvairaus plauko interesai.
Buvo laikai, kuomet Vakarų politikus gundė vadinamas „socializmas su žmogišku veidu“, laimei, taip ir nesugundė. Vakarai nepatikėjo, kad toks gali būti, o ir Maskva išsigando, kad tas veidas jau nebe socialistinis. Tačiau, štai, blogis besišypsančiu veidu – lyg kokia pakelės mergina – sugundė net ir didžiuosius Vakarų politikos sunkiasvorius, politinių „fūrų“ vairuotojus. Beje, minėta Nobelio taikos premija M. Gorbačiovui buvo suteikta ne už nuopelnus SSSR tautų kalėjimo žmonėms, o už „…esminius pasikeitimus Rytų-Vakarų santykiuose“. Už gundymus…
Tačiau tai buvo ne vienintelė blogybė – flirtas su diktatoriais išdavė tuos režimų prispaustuosius, kurie nuoširdžiai su tuo blogiu kovojo… Kam čia tos kovos dar reikia, juk draugaujam….
Tikra tiesa ne tokia jau miela, kaip atrodo. Tie, kurie giria Gorbį už tai, kad SSSR sugriuvo santykinai „taikiai“, ne kaip kokia Jugoslavija, turėtų žinoti, kad ji tuomet tik pradėjo griūti, o sovietinės „liekanos“ tapo sudėtine naujai atsiradusių ir nepriklausomybė atkūrusių šalių kasdienybe. Jų yra ir šiandien, nors kai kurios šalys jau tris dešimtis metų žemėlapiuose dažomos skirtingomis spalvomis. Juk karas Ukrainoje iš esmės – ne dėl Ukrainos. Jis – dėl SSSR.
Taip jau atsitiko, kad Gorbis paliko šį pasaulį tada, kai apsispręsti reikia tiems, kurie dar mano, kad V. Putinas širdyje – irgi „gorbis”, tik gal jis pats to nesupranta…
Ta SSSR niekur nedingo iš politikų sąmonės. Diktatoriai, pasirodo, visai ne „gorbiai”, jie mėgaujasi Vakarų nuolaidžiavimu ir vaikišku politiniu naivumu. Jei jau juos myli tokius, kokie yra, tai kam dar čia keistis. O tie visi „šolcai-makronai” vis dar tiki (nes taip yra įtikinti), kad reikia sutarti, būtina, net ir aukojant savo garbę, užsitraukiant pajuoką, panieką ir dar daugiau.
Taip jau atsitiko, kad Gorbis paliko šį pasaulį tada, kai apsispręsti reikia tiems, kurie dar mano, kad V. Putinas širdyje – irgi „gorbis”, tik gal jis pats to nesupranta… Gorbio gundymas tapo gėda, o kaip sakė toks senų laikų britų premjeras, po gėdos ateina ir karas. Turime karą, kurio gal nebūtų buvę, jei ne ta pagunda, kad su blogiu susitarsime.
Tikiu, kad karą laimėsime, prieš blogį turime laimėti. Tam reikės daug pastangų, ne tik karinių. Reikės pripažinti, kad buvome sugundyti ir, deja, pasukome nuodėmės keliu.
Vienoje mokykloje linkėdamas laimės mokslo metų pradžioje pasakiau, kad laukiu iš jaunimo naujo mąstymo. Menas sutarti su bet kuo dėl bet ko – jau ne menas. Reikia meno nugalėti. Teks ieškoti, kur ta šventojo ietis mėtosi. Teks, nes blogio prigimties nepakeisi…
