Lietuvoje tarp katalikų įsiplieskus diskusijoms dėl žodžio gender tikrosios reikšmės, pro akis praslydo kovo 2 d. vykusioje 43-iojoje JT Žmogaus Teisių Tarybos posėdyje pristatyta ataskaita apie Religijos ar tikėjimo laisvę, kuriame gender yra naudojama kaip skėtinė sąvoka, apimanti tiek moteris ir mergaites, tiek ir gėjus, lesbietes, biseksualus ir transseksualius asmenis (LGBT+), o smurtas dėl lyties (gender based violence) apima ir šių asmenų diskriminaciją.
Užuot atkreipęs tarptautinės bendruomenės dėmesį į religijos ir sąžinės laisvei kylančius iššūkius – vis didėjantį krikščionių persekiojimo pasaulyje mastą, tendenciją vakarų šalyse įstatymų pagalba siaurinti tikinčių sąžinės laisvės ribas – Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas žmogaus teisių padėties srityje Ahmedas Shaheedas savo užimamą postą panaudojo tam, ką popiežius Pranciškus yra pavadinęs „ideologine kolonizacija“.
Žmogaus teisių Tarybos posėdyje dalyvavusi Šv. Sosto delegacija, kuriai vadovavo arkivyskupas Ivan Jurkovic, nuolatinis Šv. Sosto stebėtojas prie šio JT institucijos, atvirai pavadino šią ataskaitą „religijos laisvės užsipuolimu“. „Ypatingai yra nepriimtinos ir įžeidžia ne kartą tekste pasitaikantys teiginiai, jog religijos ir tikėjimo laisvė turėtų atsitraukti taip vadinamųjų „žmogaus teisių” atžvilgiu, dėl kurių tarptautinėje bendruomenėje akivaizdžiai neegzistuoja konsensusas, todėl tai yra tam tikra “ideologinės kolonizacijos” forma, kurią vykdo kai kurios valstybės ir tarptautinės organizacijos” , pareiškė jis.
Ataskaitos „Religijos ir tikėjimo laisvė“ preambulėje rašoma, kad jos tikslas yra kovoti su reiškiniu, kai „religiniai įsitikinimai įtakoja įstatymus ir pateisina valstybės praktikas, kuriomis yra pažeidžiama moterų, mergaičių, gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualių (LGBT+) teisė į nediskriminavimą.“ Neigiamu reiškiniu ataskaita vadina siekį „religinės laisvės pagrindu „atsukti atgal“ ar sudaryti išimtis iš įstatymų, kurie gina nuo smurto lyties pagrindu ir diskriminacijos.“
Kaip dokumentą apibendrino Catholic News Agency apžvalgininkas Andrea Gagliarducci, ja siekiama propaguoti laisvės sampratą, pagrįstą laisvės „nuo“ religijos ir laisvės religijos viduje idėja, taip skatinant vadinamas naująsias žmogaus teises, joje atvirai abejojama prieštaravimo sąžinei išlygos (conscientious objection) validumu, bei netiesiogiai daromas spaudimas keisti religijų mokymą, grindžiant tai tarptautinės teisės reikalavimais.
Tai ne pirmas kartas, kai tarptautinės institucijos autoritetas yra panaudojamas tokiu tikslu. 2014 m. JT Vaiko teisių komitetas savo ataskaitoje apie tai, kaip Šv. Sostas įgyvendina Vaiko teisių konvencijos nuostatas, kreipė dėmesį ne į konvencijos įgyvendinimo trūkumus Vatikano mieste, bet atvirai spaudė Šv. Sostą keisti savo mokymą apie lytiškumą.
JT specialaus pranešėjo ataskaita apie religijos ir tikėjimo laisvę eina dar toliau: joje daroma išvada, kad tradicine morale paremti, o ypatingai religinės prigimties įstatymai, turi būti pakeisti, jei jie prieštarauja žmogaus teisių srities ir JT ekspertų nuomone (dokumentas neslepia, kad būtent konsultacijos su šiais „feministų ekspertais” ir nulėmė dokumento turinį bei koncepciją). „Valstybės turi užtikrinti kiekvieno, ypač moterų, mergaičių, gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualių (LGBT+) lygias teises religijos ir tikėjimo raiškos srityje”, sako jis „įskaitant ir įgalinančios aplinkos sukūrimą, kuriame galėtų pasireikšti pliuralistinis ir progresyvus savęs supratimas”.
Kad religinė bendruomenė įgalintų asmens „savęs supratimus”, reikia, jog būtų pakeistos abortą ir promiskuitetą draudžiančios religinės normos. Ir nors specialusis pranešėjas pažymi, kad religinės organizacijos turi teisę autonomiškai tvarkytis, tokia „pagarba” turi atitikti „holistinę žmogaus teisių koncepciją, paremtą visų žmogaus teisių universalumu, nedalomumu, tarpusavio susietumu ir neatimamumu”.
Kitaip tariant, ataskaita remiasi prielaida, kad religinės nuostatos neleidžia tinkamai naudotis religijos laisve LGBT+ žmonėms ir juos šiuo atžvilgiu diskriminuoja lyties, seksualinės orientacijos ir lyties tapatybės pagrindu bei siūlo užtikrinti jų teises keičiant religinių bendruomenių mokymą. Iš esmės toks siūlymas yra ne kas kita kaip bandymas paneigti religijos ir sąžinės laisvę, nes modernioje valstybėje jos egzistuoja būtent todėl, kad sekuliarios valstybės ir religijos požiūriai į moralės klausimus išsiskiria, o daugumoje Vakarų valstybių – vis tolsta.
Kaip savo pareiškime pažymėjo ir arkivyskupas Ivan Jurkovic pasaulyje vis didėja politinis spaudimas religinėms bendruomenėms, siekiančioms išlaikyti savo mokymą, o šių bendruomenių nariai patiria persekiojimą dėl ištikimybės savo sąžinei.
Būtent šiame globalios politikos kontekste ir derėtų suprasti ir Lietuvoje vykstančius politinius procesus ir siūlomas teisėkūrines iniciatyvas. Ne atsitiktinai praeitais metais Lietuvoje, vadovaujantis iš Europos Sąjungos ateinančia horizontalia lyčių lygybės politikos idėja buvo siekiama iš lygių galimybių įstatymo išbraukti nuostatas, jog jis netaikomas privataus ir šeimos gyvenimo srityse, taip pat apriboti religinių bendruomenių ir bendrijų įsteigtų mokyklų bei kitų jų įsteigtų juridinių asmenų teisę veikti pagal savo organizacijos etosą.
Būtent dėl šios priežasties JT Moterų teisių komitetas primygtinai ragina ratifikuoti Stambulo konvenciją, numatančią pareigą naikinti su lytimi susijusius stereotipus, ir, kaip rodo minima ataskaita, visų pirma tuos, kurie yra susiję su heteroseksualiomis nuostatomis ir lyčių įvairovės nepripažinimu.
Pritaikius teksto skaitymui nuotraukos ryškinimo principą, tampa akivaizdu, kad religijos ir sąžinės laisvė yra kliūtis sekuliariai valstybei šviesti religinių bendruomenių narius seksualinių ir reprodukcinių teisių srityje, skatinti lyčių įvairovę, drausti bendruomenėse teikiamą polinkio į homoseksualumą terapiją, įpareigoti sudaryti prieigą prie kontraceptinių priemonių, teikti aborto ir su LGBT+ sveikatos priežiūra susijusias paslaugas, įskaitant taip vadinamąjį lyties keitimą.
Ne paslaptis, kad anksčiau monolitiniame atrodžiusiame religinių bendruomenių mokyme dėl sekuliarizacijos įtakos atsiranda skylių ir plyšių. Ypač netvari šiame kontekste atrodo krikščionybė. Iš nesenų pavyzdžių galime paminėti Šveicarijos evangelikų reformatų bažnyčios pareiškimą dėl vienos lyties santuokų. Vieningą oficialią poziciją moralės mokymo klausimais vis dar išlaikančioje katalikų bažnyčioje irgi netrūksta su jos mokymu nesutinkančių balsų. Pvz. jėzuitų kunigas James Martin, visai neseniai siūlė Katalikų Bažnyčios Katekizmo nuostatą apie tai, kad homoseksualūs veiksmai yra iš esmės netvarkingi (ang. „intrinissicaly disordered”) (KBK 2357), keisti nediskriminaciniu terminu “kitaip tvarkingi” (ang. „differently ordered”).
Religinių tradicijų disidentų balsai tampa argumentu teigti, kad ne religija per se yra “kalta” dėl dokumente minimų problemų, bet neteisinga religinės tradicijos interpretacija, duodant surprasti, kad tik laiko klausimas, kada jų balsai bus pakankamai girdimi, kad padarytų reikiamus pokyčius. Kitaip tariant, ataskaita ženklina naują JT organizacijos strategiją, kuri, pasinaudodama esamų ar tariamų vidinių nesutarimų dėl religijos doktrinos veiksnių, legitimuoja išorinį politinį ir teisėkūrinį spaudimą ortodoksinėms religinėms bendruomenėms.
Todėl ir Lietuvos katalikų tarpe nuskambėjęs Aušros Maldeikienės oeuvre yra ne atsitiktinis, bet pavyzdinis tokios strategijos pavyzdys. Maldeikienės apeliavimas į nieko neatstumiantį Kristų ir transeksualių asmenų kančias, ignoruojant Katalikų Bažnyčios mokymą apie lyties tapatumą, yra ne kas kita kaip “skaldyk ir valdyk” politika, kurios kartaus skonio mums visiems neseniai teko ir dar teks ragauti ateityje.
Religinė tradicija su savo normomis visada yra iššūkis trapiai ir į tingumą linkusiai žmogaus prigimčiai. Akivaizdu, kad tarptautiniu lygmeniu yra linkstama išnaudoti šį natūralų žmogaus individualios prigimties ir ją siekiančios norminti religinės praktikos trintį, tokiu būdu iš vidaus keičiant mokymą apie santuoką ir šeimą, o religijos laisvę padarant niekine. Neatsitiktinai ataskaitoje pateikiama individualistinė žmogaus teisių samprata („teisė į religijos ir tikėjimo laisvę yra individuali teisė, priklausanti asmeniui, o ne religijai”).
Antropologiniame lygmenyje šis požiūris iliustruoja voliuntaristinės laisvės, kaip valingo žmogaus gebėjimo daryti viską, kas jam patinka, supratimą. Krikščioniškoji tradicija laisvę supranta kaip dorybingu savęs suvaldymu pasiekiamą tikslą. Būtent dėl to tiek homoseksualūs asmenys, tiek ir lyties tapatumo sutrikimą turintys asmenys yra Bažnyčios kviečiami priimti savo vyriškąją ir moteriškąją prigimtį bei iš jo kylantį pašaukimą. Perfrazuojant politologą Patricką J. Deneeną, šis liberalus požiūris, kuris laisvę supranta kaip visapusiškiausių įmanomų troškimų tenkinimą, valstybę – kaip tai turinčią užtikrinti instituciją, o teisę – kaip tam skirtą priemonę, religiją laiko sutartine ir nenatūralia kliūtimi šioms pastangoms.
