Religijos laisvės klausimas iš pirmo žvilgsnio yra panašus į klausimus, kurie kyla ir dėl visų kitų pamatinių žmogaus laisvių. Tai yra klausimus, kurie kyla svarstant tokias Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje minimas žmogaus laisves, kaip asmeninę laisvę, žodžio laisvę, judėjimo laisvę, laisvę reikšti įsitikinimus ir pan..
Klausimai kyla ne dėl to ar šios laisvės, įskaitant religijos laisvę, yra reikalingos. Dėl to visi sutaria. Klausimai kyla dėl to, kokios šių laisvių ribos pateisinamos laisvoje visuomenėje. Tai yra kokius ir kokiu pagrindu apribojimus žmogaus laisvėms, įskaitant religijos laisvę, gali nustatyti įstatymų leidėjas. Tarptautiniai žmogaus teisių aktai, įtvirtinantys pamatines žmogaus laisves nurodo ir bendrus tokių apribojimų leistinumo pagrindus. Pavyzdžiui, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnio 2 dalyje nurodoma:
“Kiekvienam, kuris naudojasi savo teisėmis ir laisvėmis, gali būti taikomi tik tokie apribojimai, kokie yra nustatyti įstatymo, tik tam, kad būtų užtikrintas kitų teisių ir laisvių pripažinimas ir pagarba joms ir kad demokratinėje visuomenėje būtų laikomasi teisėtų moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimų”.
Panašios nuostatos yra ir Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje:
„Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti”.
Daugiausiai šiandien problemų keliantis religijos laisvės ribojimo pagrindas – „kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“. Kaip parodė kitų šalių patirtis, būtent diskusija kyla dėl to kiek religinė bendruomenė ar atskiri tikintieji religijos pagrindu gali atsisakyti vykdyti pareigas susijusias su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis įtvirtintomis įstatymuose (pvz. teisė nebūti diskriminuojamam dėl lytinės orientacijos, lyties tapatybės, šeiminės padėties ir pan.). LR Konstitucija dar turi atskirą specialų 27 straipsnį numatanti pareigą tikintiesims laikytis įstatymų:
„Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas“.
Tokia Konstitucijos nuostata numatanti pozityviosios teisės viršenybę savaime yra potencialus įtampos tarp religijos laisvės ir teisinės tvarkos šaltinis. Pastaruoju metu religijos laisvės ribų klausimas iškilo dar viename kontekste – visuomenės sveikatos.
Diskusija apie religijos laisvę šiandien dažnai suredukuojama į klausimą – kiek žmogaus vidinės vertybinės nuostatos ir preferencijos gali pateisinti atsisakymą vykdyti įstatymus. Kitaip tariant, religijos laisvės klausimas svarstomas kaip asmens autonomijos ir jos ribų klausimas. Tačiau, kaip nurodo M. J. Sandel savo knygoje „Liberalism and the Limits of Justice“, toks religijos laisvės tapatinimas su individo autonomija ištrina ribą tarp asmeninių preferencijų ir sąžinės.
Vadovaujantis šiuo požiūriu, religijos laisvei taikytini tie patys standartai, kaip ir individo autonomijai apskritai. Kitaip tariant, tikintis žmogus kitų asmenų teisių ir laisvių atžvilgiu nėra labiau autonomiškas nei visi likę visuomenės nariai. Pavyzdžiui, jei negaliu atsisakyti tenkinti reikalavimus kylančius iš įstatymuose įtvirtintų kito asmens teisių vien dėl to, kad man nepatinka jo gyvenimo būdas, kodėl tuomet turėčiau turėti teisę diskriminuoti kitą asmenį dėl to, kad jo gyvenimo būdas yra kritikuotinas vertinant iš mano išpažįstamos religijos perspektyvos?
Į autonomiją bandoma apeliuoti grindžiant ne tik asmeninę religijos laisvę, bet ir institucinę. Kai šią žiemą premjerė viešai paragino vyskupus neatnaujinti viešų šv. Mišių, kai kurie komentatoriai šiuose pasisakymuose įžvelgė pasikėsinimą į religijos laisvę. Ne todėl, kad tai parodė jog Vyriausybė de facto religijos laisvės nelaikė prioritetinė ar egzistenciškai svarbia, bet todėl, kad komentatorių manymu Bažnyčia yra autonomiška ir ji neprivalo laikytis valstybės nustatyto teisinio reguliavimo. Tačiau, kaip ir religijos laisvės asimiliavimo su individo autonomija atveju, toks religijos laisvės tapatinimas su institucine autonomija didelei visuomenės daliai atrodė tiesiog kaip religinės bendruomenės reikalavimas sau privilegijų sunkmečiu nesilaikyti tvarkos valstybėje. Tuo labiau, kad karantino tvarka, bent jau formaliai, buvo orientuotą į visos visuomenės bendrąjį gėrį – visuomenės sveikatą.
Kaip atkreipia dėmesį Michael J. Sandel, toks religijos laisvės tapatinimas tik su autonomija – nesvarbu individo, bendruomenės ar institucijos, neišvengiamai susilpnina pati religijos laisvės pagrindą ir veda į jos reikšmės visuomenėje sunykimą bei suredukavimą į kitas „svarbesnes“ teises bei laisves.
Pasak M. J. Sandel, religinės nuostatos negali būti suredukuojamos į individo autonomiją pirmiausiai todėl, kad religingas žmogus nėra „autonomiškas“ religinių tiesų atžvilgiu. Tai yra jis jų privalo laikytis ne todėl, kad pats jas pasirinko ar jos jam labai patinka, bet todėl, kad turi moralinę pareigą. Šiuo požiūriu religijos laisvė yra ne laisvė elgtis savo nuožiūra, bet laisvė vykdyti moralines pareigas, kurios yra neatsiejamos nuo asmens tapatybės, savivertės, orumo bei išreiškia asmens pamatinį egzistencinį poreikį. Paneigti ar neteisėtai apriboti religijos laisvę neišvengimai reiškia asmens kaip moralinio subjekto ir jo pamatinių egzistencinių poreikių ignoravimą.
Tad, draudimas karantino metu dalyvauti šv. Mišiose tuo metu, kai tikintieji galėjo apsipirkinėti prekybos centruose iš esmės reiškė, jog asmens galimybė vykdyti jo tapatybės šerdį sudarančias moralines pareigas valstybėje buvo laikoma ne tokia svarbia. Galima prisiminti ir Niujorko valdžios sprendimą nedrausti dalyvauti „Black Lives Matters“ (liet. „Juodaodžių gyvybės yra svarbios“) protestuose karantino metu, nes tai buvo „essential“ (ang. svarbu). Ir lygiai tuo pat metu neleisti dalyvauti religinėse apeigose, nes Niujorko gubernatoriaus nuomone Dievo garbinimas buvo „nonessential“ (ang. nesvarbu).
Šis epizodas vaizdžiai iliustruoja, jog šiuolaikinis pasaulis į religija vis mažiau žiūri, kaip į tai, kas yra esmingai svarbu žmogaus egzistencijai.
Atsisakymas religijos laisve tapatinti vien tik su asmens ar bendruomenės autonomija savaime neatsako į klausimą dėl religijos laisvės ribų teisėtumo. Tai, kad asmuo nėra autonomiškas religinių tiesų atžvilgiu ir turi moralinę pareigą jas vykdyti savaime nereiškia, kad asmuo gali daryti visuomenėje viską, ką jam nurodo religija. Pavyzdžiui, religija gali reikalauti už kai kurias nuodėmes taikyti mirties bausmę, leisti priverstines santuokas ir pan..
Tai savaime nesuteikia ir negali suteikti teisės išpažįstamos religijos nepaisyti valstybės įstatymų. Kitaip tariant, religijos laisvė priklauso ne tik nuo religijos pobūdžio ir jos egzistencinės svarbos asmeniui, bet ir nuo jos turinio. Kaip nurodo Sandel:
„Moralinis teisės į religijos laisvę pagrindimas yra neišvengiamai vertinamojo pobūdžio; [Religijos] laisvės pateisinimas negali būti visiškai atsietas nuo esminio sprendimo dėl moralinės praktikos, kurią ji gina, vertės
Tai veda prie svarbios išvados – skirtingų religijų išpažinėjų religijos laisvės apimtis visuomenėje neišvengiamai yra skirtinga. Ne visos religijos vienodai prisideda prie puoselėjimo to, kas visuomenėje laikytina svarbiomis vertybėmis. Lietuvoje tai iš dalies atspindi religijų diferencijavimas į tradicines, valstybės pripažintas ir kitas religines bendrijas. Tradicinės religinės bendruomenės Lietuvoje turi daugiau religijos laisvės ir teisių, nei kitos religinės bendruomenės. LR Konstitucinis teismas savo 2000 06 13 nutarime tokį diferencijavimą pateisino tuo, kad
„jos yra istoriškai, per amžius susiformavusio Lietuvos visuomenės socialinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo dalis“.
Kitaip tariant, šių religijų tradicijos ir nuostatos labiau prisidėjo prie suformavimo ir išsaugojimo to, ką dabartinė visuomenė laiko svarbiu bei vertingu.
Tačiau, religijos laisvės ribų pateisinimas bandant grįsti jį vien tik su visuomenės tradicija ir paveldu nėra pakankamas. Ypač, kai kalbama apie šiuolaikines visuomenes, kurios dažnai neturi arba jau nebeturi aiškios sąsajos su kokia nors istoriškai susiklosčiusia religine tradicija ar tradicijomis.
Geresnį orientyrą ieškant religijos laisvės ribas pateisinančių kriterijų mums duoda prigimtinės teisės samprata. Religijos praktikavimas yra reikšmingas todėl, kad kultivuoja savo narių dorybes, kurios esmingai prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio. Bendrasis gėris suponuoja prigimtinę teisę. Religijos laisvė kyla ne iš pozityviosios, bet iš prigimtinės teisės. Lygiai taip pat religija gali būti apribojama tik tiek, kiek tai būtina apsaugoti kitų asmenų prigimtines teises.
Šiandien religijos laisvei problemas kelia ne jos suderinamumas su kitų visuomenės narių prigimtinėmis teisėmis, bet tendencija žmogaus prigimtines teises pakeisti įstatymų leidėjo sukurtomis pozityviosiomis teisėmis, o bendrąjį gėrį pakeisti ideologiniais konstruktais. Taip įstatymų leidėjo valia sukuriant naujus pretekstus riboti religijos laisvę. Todėl, religijos laisvės ir religijos ribų klausimas neišvengimai yra ir prigimtinės teisės atpažinimo bei pripažinimo klausimas.
Valstybė negali nustatyti religijos laisvės apribojimų pozityviosios teisės aktais, kurie nėra suderinami su prigimtinėmis teisėmis. Iš kitos pusės, bent jau Katalikų tradicija sutinka, kad objektyvios normos lemiančios sugyvenimo visuomenei principus, tai yra prigimtinė teisės reikalavimai, yra prieinami proto svarstymams ir yra nepriklausomi nuo religinių įsitikinimų. Kalbėdamas Vestminsteryje popiežius Benediktas XVI sakė:
„Katalikų tradicija laikosi nuomonės, jog objektyvios normos, lemiančios teisingą veiklą, prieinamos protui, nepriklausomai nuo apreiškimo turinio. Remiantis tokiu supratimu, religijos vaidmuo politiniuose debatuose yra ne tiek pateikti tas normas, tarsi jų neįstengtų įžvelgti tikintieji, – ir juolab nesiūlyti konkrečių politinių sprendimų, visiškai esančių už religijos kompetencijos ribų, – bet veikiau padėti išgryninti ir parodyti tai, kaip protas taikytinas objektyviems moralės principams atrasti“.
Sykiu Popiežius pastebėjo, kad
„Be religijos teikiamos pataisos protas gali tapti iškraipymų auka, pavyzdžiui, manipuoliuojamas ideologijos arba taikomas iš dalies, iki galo neatsižvelgiant į žmogaus kilnumą“.
Be deramai apsaugotos ir teisingai suprastos religijos laisvės nėra įmanoma derama pagarba žmogaus orumui. Ši laisvė gali būti tinkamai apsaugota tik tuo atveju jei valstybė išsaugo pagarbą visuomenės narių prigimtinėms teisėms ir nebando ją pakeisti ideologinėmis nuostatomis.
