Dr. Aleksandro Alekseičiko, dažnai vadinamo Lietuvos psichoterapijos tėvu, knygą „Gydyti gyvenimu“ išleido Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas. Knygą galima įsigyti knygynuose Vilniuje „Akademinė knyga“, „Eureka“, „Katalikų pasaulis“, jų internetinėse platformose ir internetinėje parduotuvėje Patogupirkti.lt.
Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.
Siela. Jeigu Dvasia vienija, jungia mus pirmiausia su išoriniu pasauliu (nors, aišku, ir su vidiniu, nes juk jis — visur), tai Siela labiausiai vienija mūsų vidinius procesus, kuria tą vidinę vienovę, kuri neišmatuojamai didesnė už dalių sumą. Ir kiekviena „dalis“, procesas, priklausydamas sielai, taip pat tampa neišmatuojamai didesnis, negu yra pats savaime. Tarkime, mūsų protas. Ko jis vertas be atminties? O ko verta atmintis be proto? Protas — be dėmesio? Tai neįtikėtinai sudėtinga vienovė, pusiausvyra. Labai gyva vienovė. Be tokio gyvumo neįmanoma įsivaizduoti nei sielos vienovės, nei jos pusiausvyros. Tad „mirusios sielos“ tėra tik valstybės, ataskaitų išradimas. Vos gyvą sielą dar galima įsivaizduoti, tačiau mirusios — ne.
Pasak Semiono Franko, Sielos iki galo pažinti neįmanoma, tačiau galima eiti pažinimo keliu. Kaip ir daug kas žmogaus gyvenime, ją lengviau suvokti per metaforas, vaizdinius. Siela — tai namas, be kurio šeima negali gyventi. O jame galima gyventi drąsiai, drauge, sugyventi, nes ten natūrali atmosfera, šilta, jauku, yra židinys, kuris ir šildo, ir šviečia, yra šeimininkė, „mama“. Ji kursto ugnį židinyje, rūpinasi visais. Visus nuramina. Vienija. Ji — visų. Nors ir vienintelė. Neretai susirenkama ne dėl šilumos ar maisto, o dėl jos. Kai ji yra, žmonės eina ne į namus, o namo.
Siela — tai namas, be kurio šeima negali gyventi. O jame galima gyventi drąsiai, drauge, sugyventi.
Vaizdinga iliustracija — „einam namo“. Galima sakyti: Siela — iš dalies įsikūnijusi Dvasia. Siela būna arčiau kūno negu dvasios. Kai žmogus sveikas — ji teikia naudą ir dvasiai, ir kūnui. Kai nesveikas — ima tarnauti kūnui.
Tikriausiai čia derėtų priminti dar vieną metaforą, kaip vėjas ir saulė susiginčijo, kuris stipresnis ir kuris nuvilks keleiviui apsiaustą. Vėjas, kaip ir daugelis atskirų sielos procesų, mėgino savo energija nuplėšti apsiaustą, priversti… O saulė sušildė keleivį, ir jis nusivilko pats. Taip ir žmogaus gyvenime daug kas vyksta savaime dėl sielos. Sakome — žmogus jaučiasi, jam norisi; užuot prisiminęs didžiausiomis pastangomis, jis pamena; jam dirbasi, gyvenasi. Ir, žinoma, negydome ligonio — jis gydosi. Ir net jam neblogai sergasi.
Iškelti, išryškinti paciento sielą — ypač svarbi psichoterapeuto ir ligonio užduotis. Deja, neretai ir psichoterapija, ir vaistais siela slopinama. Pabrėžiant atskirus sielos procesus, „gynybinius mechanizmus“, antidepresantų, trankviliantų pagalba siekiamą ramybę, siela užgniaužiama. Vietoje pusiausvyros, harmonijos gauname abejingumą, kai į įvairius dalykus siela reaguoja ne atitinkamai, o vienodai.
Tiesa. Itin svarbi psichoterapijos sąvoka.
Tiesa. Itin svarbi psichoterapijos sąvoka. Žinoma, ir čia sunku apeiti teologiją. Dievas yra tiesa. „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. „Jei privalau rinktis — su Tiesa prieš Kristų ar su Kristum prieš Tiesą — argi neaišku, ką pasirinkčiau?“
Deja, daugelis mūsų pacientų tiesą suvokia kaip lygybę: 2+2=4, 2×2=4. Kaip dviejų skirtingų žmonių vienodą to paties reiškinio suvokimą, kaip savą matytą vaizdą („mačiau savo akimis“), pojūtį („pati pajutau“), prisiminimą („gerai prisimenu!“), supratimą („pats supratau!“)… Nesunku įsivaizduoti, kaip toli nuo tiesos gali būti neuroze ar psichoze sergančiojo suvokimas, jausmai, troškimai, atmintis, mąstymas… Ir net psichiatro ir psichoterapeuto įprasti, kasdieniai jausmai, mąstymo stereotipai…
Aišku, psichoterapijoje neverta tiesos ieškoti taip giliai, aukštai, ilgai, kantriai, kaip gyvenime ir teologijoje. Nors, žinoma, neretai tenka, jeigu pas mus gydosi teologas, filosofas.
Tačiau nedažnai būna taip lengva, kad mūsų ligonių tiesos būtų „paprastos kaip teisybė“. Geriausia orientuotis pagal tai, kaip mūsų jutimai, jausmai, vaizdiniai, norai, atmintis, žodžiai atitinka savo pirminį, Dievo mums suteiktą pavidalą. Kaip atitinka mūsų sąžinę, Sielą, Dvasią.
Savo išgyvenimų tikrumą patiriame, užduodami pacientams ir sau maždaug tokius klausimus: kuriais pojūčiais, jutimais pasitikiu labiau? Kurie jutimai labiau artina mane prie tikėjimo? Kurie jausmai, atsiminimai, mintys, sprendimai? Su kuo čia jaučiuosi tvirčiau, su N. ar su M.? Kas tvirčiau jaučiasi su manimi? Su kuo esu tikresnis? Kuri tiesa gyvesnė? Kuri tiesa daro mane tikresnį, artimesnį Dievo skirtam pavidalui? Kaip daro? Kada esu arčiau tiesos: kai sergu ar esu sveikas? Kada geraširdiškesnis — kai sergu ar esu sveikas? Kodėl?
Tėvystė. Ypač svarbi gyvenimiška ir gydomoji esmė. Su ja glaudžiai ir artimai siejasi ir motinystė, sūnystė, pirmagimystė. Daugeliui pacientų ir psichoterapeutų mažai žinomos ir menkai įsisąmoninamos (tačiau ne pasąmonės) sąvokos. Aukščiausioji kūryba. Be jų žmoguje nėra vienovės.
Žmogui, asmenybei tapus tėvu, jam tenka visas įmanomas žmogiškumas, artumas Dievui ir panašumas į jį. Taip atsitinka ne tik tą dieną, kai gimsta jo vaikas, tačiau tęsiasi visą gyvenimą. Yra toks taiklus posakis, kad tėvams tiek pat metų, kiek ir jų vaikui. Vadinasi, jie — partneriai.
Tačiau dabar ypač aišku, kad turime kalbėti ne tik apie laiką, bet ir apie amžinybę. Žmogus negali sukurti, sutverti nieko, prilygstančio jam pačiam. Pagimdyti — taip. Dievas sutvėrė pasaulį. Tačiau sūnų pagimdė. Ir, norint tapti tėvu, Dievui reikėjo moters.
Žmogui, asmenybei tapus tėvu, jam tenka visas įmanomas žmogiškumas, artumas Dievui ir panašumas į jį.
Tas pat atsitinka ir žmogui. Visa, kas jame geriausia, gimsta. Bet negali gimti tik iš jo vieno, jo paties. Reikalingas ir kitas… Vyras — moteris — vaikas, Dvasia — siela — kūnas vienas kitam būtini, sudaro vienovę.
Šimtas merginų be vyro liks tik lytis, viena pusė. Tačiau vyras ir moteris gali tapti vienove. Ypač jeigu sutvirtina šią vienovę gimimu.
Kaip nedaug žmonių šiais laikais realiai išgyvena tokią vienovę! Vienovę dėl to, kad tu — kitas, kad tau būtini kiti, kad tu jiems esi būtinas. Būtinas jų labui. Ir visiškai nesi kliūtis. Ir jie tau padeda būti tėvu, ir tu jiems.
Ką darau pats, o kas manyje gimsta?
Ką mes darome, o kas gimsta tarp mūsų?
Ką reikia uždirbti, o kas duodama kaip dovana, dovanojama už tai, kad aš ne tik AŠ, bet ir MES, kad esame dviese, trise? Už tai, kad ne vien tai darome, bet tuo gyvename, veikiame, gyvename iš širdies, su dvasia, su įkvėpimu. Sergame ne tik patys, bet ir už kitus, su kitais. Kiti serga už mus. Serga su mumis. Kas dėl to gimsta mumyse? Realiai. Konkrečiai. Ką man teikia mano giminaičiai? Mano giminė? Ką aš jiems duodu? Į ką iš manyje gimusių, mano, mūsų pagimdytų dalykų žvelgiu nepakankamai tėviškai? Nesirūpinu? Neauklėju?
Amžinybė. Intensyviame Terapiniame Gyvenime aš ir pacientai pabrėžiame laiką, gyvenimo periodus: vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę. Ne gyvenimą papildome metais, o metus — gyvenimu…
Intensyviame Terapiniame Tikėjime akcentas — ties amžinybe. Padedame gyvenime atsirasti amžinybei ir su ja gyvename. Šioje srityje darbo šūkis yra aforizmas „Gyvename vieną kartą, bet kasdien“: tai reiškia suvokti gyvenimą kaip visumą, įsigyventi į amžinybę, auklėti save ir artimuosius amžinybės dvasia. Gyvenimą papildome amžinybe.
Žinoma, teisingiau būtų sakyti, kad ji prisideda pati… Tačiau psichoterapijoje tą procesą galime gerokai skatinti visur kur — nuo išklausymo, išsakymo, priėmimo, bendro jausmo, bendradarbiavimo iki bendros būties sergant ir sveikstant.
Dažniausiai pabrėžti amžinybę imu nuo labai paprastų, toli gražu ne „amžinųjų“ klausimų, po truputį pereidamas prie veiksmų, kurie „palieka pėdsaką“ amžinybėje, ne dabartyje.
Gyvenimą papildome amžinybe.
Kada akimirkas vertinate labiau nei valandas ar net dienas? Kokios tos akimirkos? Kaip dažnai jos atsitinka? Su kuo? Kaip jas galima atgaminti? Kaip jūs, vis ta pati būtybė, jaučiatės būdama 5, 10, 15, 30 metų? Kodėl? Kas jumyse nebijo mirties? Kodėl, bėgant laikui, vis mažiau bijome mirties?
Kas mumyse patikimiausia, amžina? Vyriškumas, tėvystė, moteriškumas, motinystė, sūnystė?.. Kieno mirtis mums būtų baisesnė nei savoji? Kieno gyvybė jums vertesnė už savąją? Kas jumyse vertingiau nei visas jūsų gyvenimas? Be ko gyvenimas netektų 90 proc. vertės? Jūsų artimiesiems?
Kurių jūsų savybių nunykimas, „mirtis“ jūsų nenuliūdintų ir net nudžiugintų? Ką gali teikti liga, grėsusi mirtimi? Ar vaikystėje, jaunystėje, brandžiame amžiuje, senatvėje pasitaikė „atliekamų“ metų? Nenorite gyventi ilgiau negu 40 metų. Kam iš artimų žmonių norėtumėte atiduoti tuos metus? (Kam iš palatos, grupės?)
Kuriuos organus galėtumėte palikti persodinimui: rageną, širdį, inkstus, kraujagysles?.. Kam konkrečiai? Kodėl iš trijų pretendentų išsirinkote kaip tik šitą žmogų, o kitus atmetėte? Dabar atmeskite, žiūrėdamas jam į veidą. Dabar atmeskite jo motinos prašymą… Kaip dabar jaučiatės? Šiame pasaulyje? O kaip laikysitės aname? Ką gavote mainais?
