Šiandien dažnai kritikuojamas už tylėjimą Antrojo pasaulinio karo metais, popiežius Pijus XII-asis (1939-1958 m.) pirmą kartą buvo pripažintas po karo, ypač žydų, pavyzdžiui, tuometinės Izraelio ministrės pirmininkės Goldos Meier. Taip atsitiko todėl, kad popiežius per karą padėjo slėpti arba išvežti žydus iš visos Italijos.
Žurnalistas Jose Garcia Peregrinas (Chosė Garsija Peregrinas) žurnale „Omnes” paskelbtame straipsnyje apžvelgia, kaip šis įvaizdis buvo aptemdytas ir paverstas „juodąja legenda” 1963 m. išleidus Rolfo Hochhutho (Rolfo Hochhuto) pjesę „Vikaras”, o 1999 m. – Johno Cornwello (Džono Kornvelo) knygą, dėl kurios Pijus XII tapo „Hitlerio popiežiumi”.
Tačiau minėtas žurnalistas nori pabrėžti ir prisiminti tam tikrus faktus, pavyzdžiui, Pijaus XII-asis nacionalizmo ir ypač nacizmo pasmerkimą, jo veiksmus padedant žydams ir įnirtingą nacių reakciją kritikuojant popiežių. Pijus XII-asis yra „popiežius, kuris ne tik netylėjo genocido akivaizdoje, bet ir dėjo pastangas, kad kuo daugiau žmonių būtų išgelbėti; ir jam tai pavyko būtent darant tyliai”, – tvirtina straipsnio autorius.
„Vatican News” teigiama, kad Popiežius Pijus XII-asis asmeniškai išgelbėjo mažiausiai 15 tūkst. žydų ir anksti sužinojo apie Holokaustą, teigia vokiečių istorikas Michaelis Feldkampas, pateikdamas įrodymų, rastų Vatikano archyvuose. Jis sako, kad Pijus XII netrukus po Vanzio konferencijos nusiuntė ataskaitą apie Holokaustą Amerikos vyriausybei, tačiau ši juo nepatikėjo.
Vokietijos parlamento (Bundestago) vyriausiasis archyvaras M. Feldkampas jau kelerius metus atlieka istorinius popiežiaus Pijaus XII tyrimus.
M. Feldkampas yra paskelbęs publikacijų tokiomis temomis kaip Kelno nunciatūra ir popiežiaus diplomatija, taip pat straipsnių apie Katalikų Bažnyčios ir nacionalsocializmo santykius.
Jo 2000 m. išleista knyga „Pijus XII ir Vokietija” buvo skirta supažindinti platesnę auditoriją su jo sudėtingais tyrinėjimais, be to, ji buvo sumanyta kaip atsakas į J. Cornwello knygą „Pijus XII – popiežius, kuris tylėjo”. M. Feldkampas bendradarbiauja su Vatikano archyvaru Johannesu Icksu (Džonasenu Iksu). Šioje srityje dirba ne tik istorikai, bet ir žurnalistai. „Dabar nauja tai, ką iki šiol visada žinojome, kad Eugenio Pacelli, t. y. Pijus XII, labai anksti žinojo apie Holokaustą”, – sako M. Feldkampas.
„Dėl sistemingo Europos žydų naikinimo Pijus XII 1942 m. kovo mėn. – praėjus dviem mėnesiams po Vansio konferencijos – nusiuntė žinią JAV prezidentui Ruzveltui. Jame jis perspėjo jį, kad Europoje kažkas vyksta karo zonose. Šių pranešimų amerikiečiai nelaikė patikimais”, – aiškino jis žurnalistams.
„Šiandien žinome (…), kad Pijus XII-asis beveik kasdien susidurdavo su žydų persekiojimu. Jam buvo pateikiami visi pranešimai, o Valstybės sekretoriato antrajame skyriuje jis buvo įkūręs savo biurą, kurio darbuotojai turėjo spręsti tik tokius klausimus. Ten buvo kardinolas Domenico Tardini (Domenikas Tardinis), vėliau tapęs svarbiu Vatikano II-ojo Susirinkimo kardinolu, ir Angelo Dell’Acqua (Andželo Delakva), taip pat vėliau tapęs kardinolu. Jis taip pat laikomas vienu pagrindinių Vatikano II-ojo Susirinkimo konstitucijos dėl susitaikymo su žydais autorių”.
„Antrojo pasaulinio karo metais šie vadovai palaikė glaudžius ryšius su Pijumi XII-uoju ir kasdien jam pranešdavo apie persekiojimus ir masinius trėmimus, taip pat apie individualius pas juos atvykusių žmonių likimus. O dabar įdomu tai, kad galime paskaičiuoti, jog Pijus XII-asis asmeninėmis pastangomis išgelbėjo apie 15 000 žydų”, – pasakojo M. Feldkampas, pabrėždamas, kad vienuolynai buvo pritaikomi žmonių slėpimui, ir pan.
„Visa tai yra didžiulė sensacija! Archyviniai radiniai, kuriuos dabar radau Vatikane, rodo, kaip tiksliai buvo informuotas E. Pacelli”.
