Labai norėčiau pasakyti, kur tiksliai Dievas gyvena, gal net adresą žinoti, kaip Kalėdų senio Laplandijoj, bet įtariu, tiksliau jaučiu labai aiškiai, kad Jis gyvena ten, kur pasireiškia žmonių gerumas ir suvokimas, kad esame Jo vaikai.
Mano manymu, Dievas gyvena ten, kur Graikijoje subėga visi aplinkiniai kaimynai nuginti laisvai bėgiojančių benamių šunų, kai išvedu savo šunį pasivaikščioti, o šis puola ant trijų iš tų benamių šunų, maitinamų mūsų šeimininkės.
Graikai tai daro tam, kad maniškis šuo su nesusipjautų bei manęs nenutemptų ant pilvo per asfaltą.
Tuomet mano širdis prisipildo dėkingumo, mes su kaimynais susimojuojame, padėkoju jiems, o šuniukai paloję išsiskirsto. Mes visi lengviau atsikvepiame, pasijuokiame, kad och tie šunys, ir Dievas nuseka paskui mus visus stebėti, kaip gyvensime toliau, nes maitinti benamius šunis retkarčiais patiriant nepatogumų yra daug svarbiau ir žmogiškiau, nei jų nemaitinti, o gal net atiduoti į prieglaudas ar sunaikinimui.
Dar Dievas gyvena ten, kur man važiuojant vakare su šeimininkės dviračiu atsivežti arbūzo, ši išpuola su savo broliu iš namo, įjungia dviračio lempą (nes aš gi pati nesusivokiau to padaryti), sureguliuoja, kad ji šviestų į kelią, ir dar mane peržegnoja. Tada tikrai žinau, kad su mumis buvo Dievas ir stebėjo tą rūpesčio bei meilės sceną.
Dar Dievas, mano supratimu, gyvena ten, kur mums prireikus Graikijoje taksi esant toli nuo namų, mes prieiname prie bet kurio taksisto, stovinčio prie Korinto kanalo, kad nuvežtų į kliniką (kažkur laukuose) pasidaryti magnetinio rezonanso, o tas, nors ir matydamas, kad mes ne vietiniai, nepaprašo iš mūsų nė centu daugiau, negu realiai ta kelionė kainuoja. Iš kur žinau, kiek ji kainuoja? Vietinė draugė sakė, bet prieš sėsdama į taksi dar pasitikslinu. Mes juk žinome, kad Lietuvoje garsieji oro uosto taksistai (ar imant juos „nuo gatvės”), ypač jei esi užsienietis, būtinai paims bent pora eurų, o gal net ne pora, o dešimt kartų daugiau, negu ta kelionė kainuoja.
Taigi, Dievas gyvena ten, kur taksistai yra sąžiningi ir nesinaudoja žmogaus pažeidžiamumu svetimoje šalyje.
Taigi, Dievas gyvena ten, kur taksistai yra sąžiningi ir nesinaudoja žmogaus pažeidžiamumu svetimoje šalyje.
Dar Dievas, tikiu, gyvena tame autobuse, kur važiuojant Graikijoje pro bažnyčias matau, kaip priešais sėdinti moteris persižegnoja ties kiekviena iš jų. Jai tai toks natūralus judesys, kad ir aš nejučia pradedu žegnotis, nes juk pro Dievo namus važiuojame.
Dar Dievas gyvena ten, kur atėjusi į restoraną šeima sėda prie staliuko, o sūnus nori pasiimti mamos kėdę, staiga patraukia ją iš po užpakalio tuo metu, kai ji sėdasi. Nors mama nuvirsta, o berniukas išsigąsta, bet niekas ant jo nerėkia, nebara, nes žino, kad vaikas netyčia taip pasielgė. Mama trina dubenkaulį (gal užsigavo), tada pakikena su vyru, nes tikrai tragikomiškai nuvirto, jie kartu pasijuokia sutrikę, bet niekas nedaro dramų ir vaiko auklėjimo scenų iš pykčio ar apmaudo.
Dar Dievas gyvena ten, kur gatvėje parduodamas vynuoges ūkininkas tiesiai iš savo mini sunkvežimiuko poilsiautojams ir turistams pardavinėja naktį, kai šie išeina pasivaikščioti. Aš irgi perku jo nepaprasto saldumo vynuoges. Tas įdegęs ūkininkas jas pasveria ir taip oriai prideda dar vieną kekę magaryčių, taip išdidžiai ir gracingai, kad, rodos, ne aš moku už tas vynuoges, bet pats vynuogių dievas Dionisas man teikiasi duoti paragauti uogų iš savo dieviškų vynuogynų. Nuo ūkininko sklinda toks orumas ir pasididžiavimas savo darbo vaisiais, kad jautiesi lyg tikram Rojaus sode, kur esame tais pirmaisiais Dievo vaikais ir turime unikalią progą pasidalinti Rojaus vaisiais.
Nuo ūkininko sklinda toks orumas ir pasididžiavimas savo darbo vaisiais, kad jautiesi lyg tikram rojaus sode.
Dar Dievas gyvena mūsų kieme, kai grįžtame naktį iš miesto, o iš namo išbėga šeimininkė į kiemą, ir įteikia mums tris nuostabius gėlių žiedus, panašius į vandens leliją. „Tai Mergelės Marijos gėlė, – sako Kristina. Ji žydi vos kelias valandas kartą metuose”, – laužyta anglų kalba aiškina ji mums. Ir tikrai ta gėlė yra nepaprasto grožio ir kvapo, o aš suprantu, kad tai iš tiesų Marija mums siunčia linkėjimus, kaip ir tas kalnas tolumoje, ant kurio stovi švč. Mergelės Marijos vienuolynas. Tos gėlės labai kvepia, bet per naktį nuvysta, nieko tokio – aš vis tiek žinau, kad tuo metu, kai Kristina mums jas naktį įteikė, šalia buvo Dievas ir viską matė.
Ir Jums visiems to linkiu – kad šalia visada būtų Dievas, kad jaustumėte jo alsavimą, kad ką bedarytumėte, ir kad jis visada būtų patenkintas tuo, kaip jūs elgiatės ir kaip mylite artimą savo. O svarbiausia, nepasiduokite pagundai patikėti, kad yra aukštesnis autoritetas už Jį. Net jei pasirodys, kad tokių yra, žinokit, kad Dievas leidžia kartais taip pagalvoti, kad patys suklydę ir pasidavę šiai iliuzijai vis tiek sugrįžtume pas Jį – vienintelį, mylintį ir visagalį.
