Popiežius sekmadienio apmąstyme prieš vidudienio maldą kvietė tikinčiuosius būti tokiais, kaip Jėzaus mokiniai, kuriuos Apaštalų darbų autorius pavadino „kelio sekėjais – mokiniais“. Būdami „Kelio mokiniai“, jie labai panašūs į gailestingąjį samarietį: tikintysis yra kelionėje, jis yra keliautojas, sakė popiežius, pristatydamas sekmadienio Evangelijos skaitinį apie samarietį.
Tikintysis žino, kad dar nepasiekė tikslo ir trokšta kasdien mokytis bei sekti Jėzaus, kuris apie save pasakė „aš esu kelias, tiesa, ir gyvenimas“, pėdomis. Kristaus mokinys seka juo ir šitaip tampa „kelio mokiniu“, seka Jėzumi, kuris nėra sėslus, o visą laiką keliauja – pakeliui nuolat sutinka žmones, gydo ligonius, lankosi kaimuose ir miestuose.
„Kelio mokinys“ mato, kad laipsniškai keičiasi jo galvojimo ir veikimo būdas, vis labiau susitapatina su Mokytojo. Eidamas Kristaus pėdomis, jis tampa keliautoju ir, kaip samarietis, išmoksta matyti ir atjausti.
Pirmiausiai jis mato, žvelgia į tikrovę, nėra užsidaręs savo mintyse. Kunigas ir levitas pamatė sužalotą žmogų, bet nuėjo tarsi nepamatę. Evangelija mus ugdo matyti: kreipia kiekvieną iš mūsų teisingai suprasti tikrovę, kasdien įveikti išankstines nuostatas ir dogmatizmą. Be to, sekdami Jėzumi, mokomės atjautos – pastebėti kitus, ypač kenčiančius ir tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Ir tapti tokiais, kaip samarietis.
Evangelija mus ugdo matyti: kreipia kiekvieną iš mūsų teisingai suprasti tikrovę, kasdien įveikti išankstines nuostatas ir dogmatizmą.
Galimas dalykas, kad parabolės apie samarietį kontekste galime mesti kaltinimus kitiems ar sau, rodyti pirštu į kitus, palygindami su Evangelijos kunigu ir levitu, ar kaltinti savo pačių asmeninį apsileidimą, kai neskyrėme dėmesio kitam, pažymėjo popiežius, pakvietęs priimti kitokį siūlymą.
Žinoma, turime pripažinti atvejus, kai elgėmės abejingai ir tai teisinome, bet nesitenkinime tik tuo – prašykime Viešpatį, kad padėtų įveikti mūsų savanaudišką abejingumą ir išeiti į Kelią. Prašykime jo, kad matytume ir atjaustume tuos, kuriuos sutinkame kelyje, ypač tuos, kurie kenčia ir stokoja, kad prie jų priartėtume ir padarytume visa, ką galime, kad suteiktume pagalbą.
Mergelė Marija telydi mus šiame ugdymo kelyje. Ji, toji kuri mums rodo Kelią, t. y. Jėzų, tepadeda mums, kad vis labiau taptume „Kelio mokiniais“.
Šri Lanka, Ukraina, Libanas
Po sekmadienio „Viešpaties angelo“ maldos ir palaiminimo popiežius Pranciškus prisiminė socialinių neramumų ištiktas populiacijas Šri Lankoje ir Libijoje, dar kartą prašė sustabdyti beprotišką karą Ukrainoje ir Marijos – Stella maris – globai pavedė dėl karo laivuose užblokuotus jūrininkus, meldė, kad jie galėtų sugrįžti į savo namus.
Sveikindamas Šv. Petro aikštėje maldai su popiežiumi susirinkusius maldininkus, Pranciškus prašė Šri Lankoje atkurti santarvę, užtarė krašto vyskupų prašymą, kad valdantieji neignoruotų vargstančiųjų šauksmo ir gyventojų poreikių.
Popiežius išsakė savo solidarumą ir su Libijos gyventojais, ypač jaunimu ir visais, kurie kenčia dėl rimtų socialinių ir ekonominių problemų, prašė visų iš naujo siekti įtikinančių sprendimų su tarptautinės bendruomenės pagalba.
Ir šį sekmadienį Pranciškus prisiminė Ukrainoje nuo beprotiško karo kenčiančius ukrainiečius, užtikrino savo artumą Ukrainos tautai, kasdien kankinamai žiaurių išpuolių prieš paprastus žmones. Popiežius sakė, kad meldžiasi už visas šeimas, ypač už mirusius, sužeistuosius, ligonius, pagyvenusius žmones ir vaikus.
„Tegul Dievas parodo kelią, kaip užbaigti šį beprotišką karą“ – pasakė sekmadienį popiežius Pranciškus.
