Dr. Aleksandro Alekseičiko, dažnai vadinamo Lietuvos psichoterapijos tėvu, knygą „Gydyti gyvenimu“ išleido Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas. Knygą galima įsigyti knygynuose Vilniuje „Akademinė knyga“, „Eureka“, „Katalikų pasaulis“, jų internetinėse platformose ir internetinėje parduotuvėje Patogupirkti.lt. Anksčiau skelbtą knygos dalį galima rasti čia.
Mokytojai
Antanas Smalstys. Ne tiek pirmas, bet greičiau pats pirmiausias nepriklausomos, ikisovietinės Lietuvos psichiatras, tiesiogine prasme gyvenęs „tarp“ ir „su“ psichiniais ligoniais, dirbęs trijų psichiatrinių ligoninių direktorium, skyriaus vedėju… Ir aš trejus metus gyvenau su juo psichiatrinėje ligoninėje, kur mane bet kada galėjo pakviesti prie ligonio. Smalstys baigė Novorosijsko medicinos institutą. Stažavosi Vokietijoje, Šveicarijoje pas Eugeną Bleulerį… „Stažavosi“ sovietiniame lageryje… Apvažiavo tuometį pasaulį, norėdamas išvysti jį savo akimis.
Jeigu tėvo dėka suvokiau pašaukimą būti žmogumi ir gydytoju, tai Antano Smalsčio — būti žmogumi ir psichiatru…
Jis nerūkė, bet kišenėje visuomet turėjo cigarečių, kad galėtų pavaišinti ligonį, jei šis paprašytų. Kartą ligoninėje (ir mieste) baigėsi skutimosi peiliukai, ir jis atidavė savo atsargą… Mylėjo ligonius… Likdamas pats savimi, būdamas „ponas daktaras“, mokėjo būti lygus su psichiniais ligoniais ir — tai dar sunkiau — su jaunuoju kolega…
Negaliu tverti neaprašęs vieno epizodo. Juo labiau kad tas epizodas artimai siejasi su tais amžinai gyvais mano psichiatrijos ir psichoterapijos šaltiniais.
Kartą, Antanui Smalsčiui stovint šalia, ligonis manęs paklausė: „O tu kas toksai?“ Kaip įprasta, prisistačiau:
— Gydytojas.
— Tu — gydytojas? Š… tu, o ne gydytojas, — atrėžė ligonis.
Pamatęs, kad šiek tiek sutrikau, gal net įsižeidžiau, Antanas Smalstys šyptelėjo ir tarė: „Jeigu norite, tebus tai skirta man… Pažvelgus plačiau, ligonis būna teisus dažniau, negu mums, psichiatrams, atrodo… Jis serga 20 metų… Mes negalime jo išgydyti… Bet stengiamės. Ir kas gi mes tokiu atveju?.. Mus nuo ligonių, kaip, beje, ir nuo daugelio sveikųjų, skiria supratimo apimtis.“
Ir dar vienas epizodas. Kartą jis man patarė, kad per daug nesistengčiau suprasti žmogaus, vadovaudamasis vien jo liga.
— Koks yra žmogus „iš tikrųjų“, visų geriausiai parodo ne liga, o lageris… Tačiau tuo žmonėms užsiimti nedera…
Napoleonas Indrašius. Pirmasis hipnoterapeutas, iš kurio mokiausi ir kuris, lyg koks senovės Romos senatorius, nuolat man kartodavo, kad laikas kurti lietuvišką, originalią „mužikišką“ psichoterapiją… Ačiū jam už kantrybę!
Markas Burno. Rusų psichoterapijos Čechovas. Ir ne vien rusų. Susidraugavus su juo, neįmanoma netapti visos XX amžiaus rusų psichiatrijos ir psichoterapijos draugu. Per jį gyvai suvoki Piotrą Ganuškiną, Semion1 Konstorumą, vokiečių klasikinę psichiatriją ir psichoterapiją…
Vladimiras Murzenka. Savitas psichoterapeutas. Originalas. Iš jo mokiausi psichoterapinės drąsos ir ryžto. Mūsų profesijoje, XX amžiuje tai labai daug…
Kurtas Hoeckas. Iš jo mokiausi vokiško tikslumo, sistemingumo, organizuotumo, objektyvumo, mokiausi būti mokytoju… Man jis tapo tuo mokytoju, kurį turėjo galvoje Otto von Bismarckas, kai sakė, kad prancūzų ir prūsų karą laimėjo vokiečių mokytojas. Žinoma, pirmiausia jis buvo psichoterapijos ir organizavimo mokytojas. Šalia jo pasitaikydavo patirti netikėtų būsenų. Pavyzdžiui, buvau pasirengęs tapti vokiečiu… Laimė, tos būsenos greitai baigdavosi. Deja, neilgai buvau Kurto mokiniu… Tačiau štai jau 30-asis kasmetinis mūsų ligoninėje rengiamas seminaras daug kuo jam skolingas.
Žemai lenkiuosi Kurtui už tai ir už daugybę kitų dalykų… Visada prisimenu jo žodžius:
— Nesvarbu, kad viršininkai nežino, jog mes — didūs žmonės. Svarbu, kad mes tai žinome!
Arba:
— Mūsų laikais žmonėms iškyla ne tiek Edipo komplekso, kiek autoriteto problema.
Stefanas Lederis. Lenkų psichoterapeutas. Psichoterapinio bendravimo virtuozas.
Stanislavas Kratochvilas. Čekų psichoterapeutas. Psichoterapinių scenarijų meistras. Įkvepiantis psichoterapinės, darbo hipomanijos pavyzdys… Jei kartais mane darbas „įsuka“, tai nemaža kaltės dalis tenka jam… Amžinai būsiu jam už tai dėkingas.
Wolfgangas Kretchmeris. „Volfas“, prašęs manęs nuvežti jį į mišką Pamaskvėje, ten, kur prasidėjo jo pažintis su Rusija tolimais 1942-aisiais…
Žmonės, kolegos, profesiniame kelyje sutikti tarsi probėgšmais, atsitiktinai, tačiau pakeitę mano profesinį pasaulį, nieko iš jo neatimdami, bet suteikdami jam naują vaizdinį… Kartais, manau, jie patys to nė nepastebėdavo, nesuvokdavau ir aš, bet pasekmės būdavo milžiniškos, nors gal ir sunkiai įrodomos. Paminėsiu du ryškiausius atvejus, kurie tikriausiai bus aiškūs ir be vietos ar laiko konteksto.
1976 metai, Rytų Vokietija. Svečiuojuosi pas vokietį psichologijos profesorių Volkerį Heisę, jis už mane jaunesnis gal kokiais septyneriais metais. Rytą išeinu iš savo kambario ir matau: jis valo mano batus… Savųjų dar nepalietė…
— Kaip vyresniajam broliui, — šypsosi jis.
Pasijuntu esąs vokiečių akademikas…
2006 metai. Mano seminare Ivanovo mieste igumenas Eumenijus staiga sutrikęs nutyla ir paaiškina: „Vos nesikreipiau į jus „tėve Aleksandrai“… Jaučiuosi tarsi įšventintas į dvasininkus.
Tikriausiai reikia atkreipti dėmesį į išgyvenimo daugiaplaniškumą, taigi ir realumą. Nieko neprašiau… Matyt, nusipelniau… Gavau… Atsisakyti neįmanoma. Nepriimti neįmanoma… Heise jau jaučiasi esąs jaunesnis, mane suvokia kaip vyresnįjį brolį… Tikrai ne sovietinį… Eumenijus — dvasininkas. Turi aukštas pareigas ir valdžią. Abu jie gero būdo, malonės kupini. Iš jų gauni ne pasaulio gabalėlius, o visumą. Ne iš „antrų“ ir net ne „pirmų“ rankų, bet iš pirmojo asmens.
Pasaulis įgauna savo aukščiausią pavidalą, aukščiausią formą, savo tapatybę, savo veidą. Ir tai ne vien Volkerio ar Eumenijaus, akademiko ar dvasininko, vokiečio ar ruso veidas… Tai mūsų pasaulio veidas, kai materializuojasi mūsų dvasingumas, visiems regint ir liudijant… Per tokius žmones ir pasaulį, ir save imi suvokti betarpiškiau, visybiškiau, gyviau negu per atskirus pojūčius, jausmus, vaizdinius, žodžius, idėjas…
Žmonės. Bendra-darbiai. Ne draugai… Ponai… Greta jų ir tu — šio pasaulio darbų ponas, triūso ponas.
Žmonės. Bendra-darbiai. Ne draugai… Ponai… Greta jų ir tu — šio pasaulio darbų ponas, triūso ponas. Henas ir Galina Mikkinai, Grigorijus Ziceris, Galichanas Idrisovas, Viktoras Kaganas, Rimas Kočiūnas, Konstantinas Kovalionokas, Semionas Jeselsonas, Anatolijus Finskis…
Ir skyriaus darbuotojai: gydytojai, psichologas, medicinos seserys… Taip pat tikrieji kasdieniai ponai, drauge su manimi darantys tai, ko pats vienas nepadaryčiau… Arba padaryčiau ne taip laiku, ne taip vietoje, ne taip visybiškai, gydančiai, gyvai… Ačiū Dievui, jie ne angelai… Tai šildo ir teikia gyvybės.
Ir pagaliau pagrindinis mano — mūsų — psichoterapijos gyvybės ir vienovės šaltinis: pacientai, pacientai, pacientai — sergantys žmonės, žmonės su sergančia siela…
„Manajame“ XX amžiuje, suvokiant jį siaurai, buvo neįprasta kalbėti apie sielą net psichiatrijoje ir psichologijoje. Geriausiu atveju kalbėta apie psichinį gyvenimą, ir tai skambėdavo kaip psichiatrinis gyvenimas… „Psichas“, „psichinė liga“ skambėjo „normaliau“, negu „sielos liga“… Ir tik su tikrais sielos ligoniais buvo galima natūraliai kalbėti apie dvasinį skausmą, prislėgtą, sukaustytą dvasią, užtemusią sielą, sielos aklumą, kurtumą, silpnumą, tuštumą, sielos šilumą ir prošvaistę… Ir sielos atsiverdavo… Sielos, o ne pasąmonė… Ir be jokios hipnozės. Todėl, kad skaudėjo sielą, kad joje prisikaupė skausmo, todėl, kad normali sielos būsena — atvirumas… Normali dvasios būsena — „superlaidumas“. Ir „eiliniam“, ir „generolui“… Ir „ganomajam“, ir „ganytojui“… Dar normali sielos būsena yra kentėti dėl kito žmogaus, žmonių, artimų žmonių… Kentėti, kad iš-kęstum, kad pasveiktum, kad vertintum sveikatą, o tai įmanoma tik po kančios…
Niekada nepamiršiu, kai vienas iš pirmųjų Lietuvos asmenų, atsakydamas į mano klausimą „Ar seniai sielą paskauda?“, be jokios mano ar savo įžangos pasakė: „Nuo 1940-ųjų. Argi mes tikėjomės, kad šitaip pasisuks?.. Manėme, rusai kaip vyresnieji broliai padės mums, patars, palaikys, parems… Bus pagalbininkai… O jie… Tapo jau vyresniaisiais, o baisiaisiais… Su mūsų darbštumu tikrai būtume komunizmą pastatę!..“
O koks jis pasirodė esąs dėkingas visais atžvilgiais pacientas!.. Nes turėjo ir sielą, ir dvasią… Nepaisant 4 klasių išsilavinimo ir dar aukštosios partinės mokyklos… Jam prilygti galėtų gal tik kalėjimo viršininkas. Šis įsipareigojo, kad jei kada patekčiau į kalėjimą, tai bet kuriame SSRS kalėjime „gyvenčiau kaip karalius“… Manau, kai kas tuo suabejos. Esu tikras: tuo žmogum patikėtų…
Pacientas dvasininkas. Lyg ir nieko man nežadėjo. Tačiau tarsi tarp kitko tvirtai tarė matąs, kad Dievas man maloningas… Tai buvo, ne, tai yra įvykis, „šventė, kuri visada su manimi“… Jis tai kažkaip pasakė — tarsi paliudijo… Ir ne tik man, labiau mano pacientams… Pasakė kaip liudininkas, apie kurį sakoma: „Vienas geras liudininkas vertesnis dešimties gerų advokatų“. Ir tarsi niekada man jau nebereikia advokatų… Turiu tokį liudininką.
Dvasininkas seniai nužengė į geresnį pasaulį, tačiau ir liudijimą, ir liudytoją tebeturiu… Jis liko liudytojas čia, man, ir tapo liudytoju ten, daugumos akivaizdoje… Gerasis liudytojas. Palydovas. „Superlaidusis“ palydovas… Ištakos, kaip šaltinis, variklis, procesas…
Rengdamas straipsnį, neabejojau, kad privalau paminėti šį dvasininką, šį amžinai gyvą, gaivinantį, padedantį, pripildantį, dvasingą liudijimą. Lyg ir turėjo pakakti. Toli gražu: iš šio šaltinio trykšte trykšta ne prisiminimai, o vaizdai ir apsireiškimai… Negaliu nepasidalyti dar vienu.
Kiekvienas susitikimas su juo vos tik paskirtas tapdavo man sunkia našta, išmėginimu… Ir ne dėl dvasininko ligos: kaip tik šitai buvo lengva — juk tai mano profesija. Išmėginimu tapdavo susitikimas su asmenybe, su gyva, neribota, iki galo nesuvokiama, ir savo amžium, ir širdies platumu, ir dvasingumu aiškiai viršijusia mano galimybes… Jei susitikimą dėl kokių nors priežasčių atidėdavome, su palengvėjimu atsidusdavau. Tačiau vos prasidėdavo mūsų pokalbis, pasidarydavo lengva. Greta savęs jaučiau gerumo versmę… Susitikimo pradžioje tas lengvumas buvo ne mano, truputį vėliau — mūsų, po to — jau ir mano… Bet sutardavome dėl naujo susitikimo…
Nuo tada jau nebevengdavau sunkumų, susitikdamas su kitais pacientais. Tie sunkumai virsdavo gerumo ir kaitos šaltiniu. Nesidrovėdamas kraudavau tokią naštą kitiems pacientams, nesiekiau lengvos, malonios psichoterapijos.
Viliuosi, kad nemažai daliai mano pacientų susitikimai su manimi tapdavo panašūs į susitikimus su B. S. Tokių pacientų — dešimtys…
Sunkiau įsivaizduoti tuos tūkstančius pacientų iš „aukso vidurio“, juk be jų nesusidarytų ir ta „kritinė masė“, dėl kurios ir kasdieniame psichoterapijos darbe gali prasidėti „grandininė gyvenimo reakcija“.
Sunkiau įsivaizduoti tuos tūkstančius pacientų iš „aukso vidurio“, juk be jų nesusidarytų ir ta „kritinė masė“, dėl kurios ir kasdieniame psichoterapijos darbe gali prasidėti „grandininė gyvenimo reakcija“. Tie pacientai — tarsi žolė, be kurios šaknų nebūtų dirvos, sodo, miško, upelio… Būtų tik įkaitęs teorijos, ideologijos, psichoterapijos metodikų smėlis, kuriame ne tik šaltiniai, bet ir ištisos gyvenimo upės susigeria be pėdsako.
Žinoma, tai ne fizinė masė. Tai daugybė „kitų“, kurie būtini: palyginus su ta daugybe, buvo galima įsitikinti savuoju unikalumu, vientisumu, savuoju ir jų daugiamatiškumu.
Keletas tokių palaimą teikiančių ir tipiškų vaizdų.
Suskamba telefonas…
— Laba diena, daktare! Tai …, kuriam leidote ateiti pas jus kartą per pusę metų, kad daugiau pasitikėčiau savimi. Atrodo, galiu apsieiti paskambinęs kartą per pusę metų. Išgirstu jūsų balsą ir nurimstu…
Kitas pavyzdys. Po dvi valandas trukusio tyrimo sakau pacientui:
— Nerandu jums nieko reikšmingesnio, kas leistų nustatyti ligą… Šiaip visokios „smulkmenos“, kurių šiais laikais turi daugelis sveikųjų ir kurios paprasčiausiai „stimuliuoja dvasinį imunitetą“.
— Taip, — atsiliepia pacientas, — o kodėl kiti jau penkerius metus kažką randa?
— Ką gi jie randa?
— Na, nesako, bet vaistų visada paskiria…
— Vadinasi, ir jie nieko neranda, išskyrus jūsų padidėjusį nerimą dėl „smulkmenų“… Tačiau jei norite, pavaikščiokite pas mane kas 2-3 savaites. Stebėsiu jus…
Po penkių apsilankymų.
— Kaip, dar neradote?.. O aš radau! Ir nusiraminau. Ir žinote — gerai, kad pats radau, o ne jūs…
Dar vienas pavyzdys. Skambutis: „Daktare, tikriausiai manęs neprisimenate. Noriu jums padėkoti. Maždaug prieš metus norėjau patekti pas jus gydytis, o jūs pakalbėjote su manim penkias minutes ir nepriėmėte… Bet taip, kad supratau: jeigu jis manyje nemato pamišėlės, vadinasi, aš tik sau atrodau pamišusi. Ėmiau lyginti save su kitais… Jau pusė metų, kai esu sveika“.
Dar vienas skambutis.
— Atsiprašau, daktare! Man reikėjo išgirsti jūsų balsą… Sakė, kad jūs mirėte… Žinoma, nepatikėjau, bet man taip svarbu pačiai įsitikinti. Kadaise sakėte, kad gyvensiu ilgiau už jus, bet neatsimenu, kiek…
Atskira kategorija — tai pacientai kitapus „aukso vidurio“. Tie, kuriems negalėjome padėti, „nedėkingi“ pacientai, kuriems vis dėlto esame daug kuo skolingi ir pirmiausia už supratimą apie savo galimybių ribas. Tokių pacientų, laimė, turėjau pakankamai, nors ir ne tiek daug.
Jaučiuosi ypač skolingas tiems keliems pacientams, kurie kreipėsi į mane, į mūsų skyrių, norėdami pasirengti mirčiai, „mirti oriai“, „mirti be baimės“, „susitaikyti su pasauliu“, su artimaisiais… Drauge su jais išgyvenau „mirties laiką“ ir gyvenimo amžinybę…
Kita pacientų kategorija — tai tie, kuriems liga — gyvenimo būdas; tie, kurie be ligos negali jausti gyvenimo, negali bendrauti, sielos gilumoje nenori sveikti, nors nuo savo ligos gerokai kenčia, ir nori, net mėgsta gydytis… Jeigu juos gydysi „visą gyvenimą“, jie šlovins gydytoją, tačiau ims koneveikti ir keikti, jei šis pamėgins juos išgydyti „per prievartą“.
Kaip gydytojas nenoriai, bet kaip profesorius su džiaugsmu prisimenu simpatišką pacientę, kuri mane užjautė: kaipgi aš su „tokia milžiniška hipnoze“ nesusitvarkau su jos liga. Jai taip pat esu dėkingas už galimybę patirti ligos ir sveikatos tarpusavio ryšį, suvokti „gerą“ ligos įtaką ligonei, tos ligos liguistą įtaką man, „mano“ ir „jos“ hipnozės galios ir nepajėgumo išgyvenimą…
Psichoterapijos neįmanoma suprasti, nepatyrus iš kai kurių pacientų gausybės pretenzijų ir nedėkingumo.
Psichoterapijos neįmanoma suprasti, nepatyrus iš kai kurių pacientų gausybės pretenzijų ir nedėkingumo. Juo labiau kad dauguma ateina pas psichiatrus ir psichoterapeutus, laukdami ar net reikalaudami stebuklo, ir labai nusivilia. Lygiai taip ir mes, psichoterapeutai, iš jų ir iš savęs laukiame stebuklo ir esame nepatenkinti pacientais, savimi, kolegomis. Ir tuomet, kai stebuklas neįvyksta, ir net dar labiau, kai įvyksta, tačiau ne toks didelis, ne taip jau dažnai… Ačiū jiems už jų prablaivantį nedėkingumą, teikiantį ir mums tam tikrą teisę ir galimybę ištverti savo jau minėtą nedėkingumą, nepasitenkinimą.
ITG ištakoms negaliu nepriskirti ir kai kurių knygų, tiksliau, jų autorių, su kuriais kadaise ir tam tikra dalimi ir dabar jaučiu gyvą bendrumą. Išvardysiu juos ta eile, kaip jie mane veikė, daugiausia per pirmuosius 20 mano profesinės kūrybos metų.
Konstantinas Platonovas. Žodis kaip fiziologinis ir gydomasis faktorius.
Vladimiras Bechterevas. Kolektyvinė refleksologija.
Aleksandras Jarockis. Idealizmas kaip fiziologinis faktorius.
Carlas Gustavas Jungas. Vėlyvos mintys. Atsiminimai, sapnai, apmąstymai. Apie šizofreniją.
Alfredas Adleris. Gyvenimo prasmė.
Sigmundas Freudas. Kasdienio gyvenimo psichopatologija.
Semionas Konstorumas. Psichoterapijos apybraižos.
Ernstas Kretschmeris. Apie isteriją.
Vasilijus Rozanovas. Neaiškumo ir neapibrėžtumo pasaulyje. Švietimo sutemos.
Levas Šestovas. Raktų valdžia. Ant Jobo svarstyklių.
Semionas Frankas. Gyvasis žinojimas. Žmogaus siela. Rusų pasaulėžiūra.
Nikolajus Berdiajevas. Naujieji viduramžiai. Apie savižudybę. Dvasios ir ciesoriaus karalystė.
Dmitrijus Merežkovskis. Ne taika, bet kalavijas. Ir kita publicistika.
Michailas Menšikovas. Laiškai artimiesiems.
Ivanas Iljinas
Williamas Jamesas. Pragmatizmas. Religinės patirties įvairovė.
Karlas Jaspersas. Bendroji psichopatologija.
Fiodoras Plevako. Kalbos teisme.
Sergejus Levickis. Laisvės tragedija.
Metropolitas Antonijus iš Surožo.
Eugenas Rosenstock-Huessy. Kalba ir tikrovė. Dievas verčia mus kalbėti.
Arkivyskupas Jonas iš San Francisko.
Bijau vardyti toliau… Juo labiau kad nepaminiu bent dešimties šiuolaikinių psichoterapeutų, kurių darbus anksčiau buvo sunku gauti ir kurie dabar labai populiarūs: Erichas Frommas, Miltonas Ericksonas, Lewisas Wolbergas, Carlas Rogersas, Carlas Whitakeris, Jamesas Bugentalis… Pats stebiuosi, kodėl jie nepaveikė manęs taip, kaip tikėjausi ir norėjau. Galbūt todėl, kad skaičiau juos ne savo gimtąja kalba, gal todėl, kad jie iš kitos kultūrinės terpės negu mano pacientai, gal tuo metu jau per daug turėjau to, kas sava, ir atsirado „imunitetas“ tam, kas „svetima“.
Visiškai nekalbu apie daugelį puikių psichoterapijos populiarintojų, kurie daro man įtaką per mano pacientų skaitomas knygas ir klausimus… Tikiuosi rasti jiems vietos, kalbėdamas apie biblioterapiją.
Dėkingumo šių knygų autoriams rodiklis: vidutiniškai už tas knygas mokėjau dešimteriopai daugiau, palyginti su kitomis knygomis; kai kurios buvo antikvarinės retenybės, kitas atgabendavo iš Lenkijos, Vokietijos, bet aš niekada nepasigailėjau mokėjęs didelę kainą…
Beje, sunku susilaikyti nepadėkojus mano bukinistams. Prisiminsiu vieną iš jų. Septintajame dešimtmetyje pasirodė pirmoji Sovietų Sąjungoje Carlo Jasperso knyga „Kuria kryptimi juda VFR?“ Kainavo ji tada gal pusantro rublio. Tačiau deficitas. Paprašiau savo bukinisto ją gauti.
— Ar greitai?
— Kuo greičiau, tuo geriau.
— Daktare, jūs taip praturtėjote?
— Kodėl?
— Jeigu sutinkate laukti tris mėnesius, jums ji kainuos 3 rublius. Per tą laiką knyga pro mane „praplauks“. Norėdamas gauti per mėnesį, turėsiu ją atskirai užsakyti, tada ji kainuos 5 rublius. Jeigu norite gauti per tris dienas, tada kaina — 50 rublių: pasiųsiu žmogų į Maskvą — žinau, kur ta knyga „padėta“…
Pasirinkau mėnesį…
Baigiant — du įvykiai, atspindintys mano psichoterapijos ištakas.
1965-ieji. Trisdešimties metų pacientas su kardiofobija. Kartą žmonių prisigrūdusiame troleibuse jam pritrūko oro, ėmė smarkiai plakti širdis. Jis turėjo išlipti. Nuo tada bijojo važinėti troleibusais. Bet jo maršrutas į darbą ir atgal — daug kilometrų… Aš — jau gana patyręs psichoterapeutas. Imuosi aiškinamosios, įtikinamosios psichoterapijos, taikau sugestiją, hipnosugestiją, hipnotreniruotę, treniruotę… Pacientui vis geriau, važinėja troleibusu vis daugiau stotelių… Bet negali pravažiuoti tos atkarpos, kur pirmą kartą ištiko baimės priepuolis.
Susimąstau. Kas slypi vienoje minutėje važiavimo troleibusu, vienoje realaus gyvenimo minutėje, jei tai „stipriau“ už 20 mano meistriško darbo valandų?
Susimąstau. Kas slypi vienoje minutėje važiavimo troleibusu, vienoje realaus gyvenimo minutėje, jei tai „stipriau“ už 20 mano meistriško darbo valandų? Kas yra išorinis gyvenimas ir kas — vidinis? Mano gyvenimas ir jo, paciento, gyvenimas? Kodėl save galiu įtikinti, o jo ne? Kodėl sau galiu įteigti, o jam ne? Kas yra liga? Kas yra sveikata? Kas yra vienovė, visuma, gydymas? Kas mūsų srityje atitinka imunitetą? Klausimai sau ir ligoniams…
„Metai, žmonės, gyvenimas…“
1980-ieji. Su trejų metų sūnumi vaikštinėjame kieme. Staiga lodamas prie jo puola mažas šunytis. Vaikas persigandęs bėga nuo jo… Stveriu sūnų ant rankų. Akimirksniu siaubą ir baimę pakeičia pasitikėjimas savimi, pranašumas. Sūnus triumfuodamas „iš aukšto“ žiūri į šunį… Silpnas „Aš“ virto galingu „Mes“… Ir man taip pat… „Akivaizdu — neįtikėtina“.
Silpnumo įsikūnijimas. Jėgos įsikūnijimas. Atskirumo, skirtybės ir vienovės įsikūnijimas. Ne ištirpimas, ne susimaišymas, ne sąmyšis, o skirtybė ir jos dėka tikra vienovė — maža ir didelė, vidinė ir išorinė.
Penkiolika metų, pasikartoję akimirkoje.
Akimirka, prilygstanti penkiolikai metų, galbūt amžinybei…
Ne karas, bet vientisas pasaulis.
Pasaulio priėmimas. Jo, savęs, mūsų išmėginimas…
Be skambių žodžių. Tačiau kiek tylių…
Plokštuma ir vertikalė.
Begalybė, tačiau ir apibrėžtumas.
Sveikata — vidinio pasaulio vientisumas, jo vienovė su išoriniu pasauliu.
Liga — šitos vienovės, jos pusiausvyros silpnėjimas.
Terapija, gydymas — vientisumo grąžinimas.
Psichoterapeutas — tarpininkas, mediatorius, padedantis siekti vienovės su savais procesais, savo siela, savo dvasia.