Kovo 24 dienos, Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai iškilmės, išvakarėse bendrosios audiencijos katechezę popiežius Pranciškus skyrė maldai kartu su Marija.
Žinome, kad didysis krikščioniškos maldos kelias yra Jėzaus žmogiškumas. Krikščioniškai maldai būdingas pasitikėjimas neturėtų pagrindo, jei Žodis nebūtų įsikūnijęs ir per Šventąją Dvasią mums dovanojęs savo sūniško santykio su Tėvu.
Kristus yra tarpininkas, Kristus yra tiltas, kuriuo einame link Tėvo. Yra vienintelis Išganytojas, nėra kitų. Vienintelis. Jis yra tobulas tarpininkas.
Kiekviena malda į Dievą yra per Kristų, su Kristumi ir Kristuje ir išsipildo Jam užtariant. Šventoji Dvasia išplečia Kristaus tarpininkavimą – jis yra kiekvienu metu, kiekvienoje vietoje: nėra kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti (žr. Apd 4, 12). Jėzus Kristus – vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių.
Visos kitos nuorodos, visų pirma nuoroda į Mergelę Mariją, naudingos krikščionio maldai ir pamaldumui, įgyja prasmę ir vertę vien tik dėl Kristaus tarpininkavimo.
Krikščionio gyvenime, tad ir maldoje Marijai tenka privilegijuota vieta, nes Švč. Mergelė yra Jėzaus Motina. Rytų Bažnyčios ją dažnai vaizduoja kaip Odigitria – „rodančią kelią“, tai yra – į savo Sūnų Jėzų Kristų.
„Atsimenu gražų seną Odigitria paveikslą Bario katedroje. Jis paprastas, Dievo Motina rodo į nuogą Jėzų. Vėliau buvo pridėti marškinėliai, kad pridengtų jo nuogumą, bet tiesa yra tokia – Jėzus yra nuogas, tai žmogus, gimęs iš Marijos, jis yra tarpininkas. Ji rodo į tarpininką, ji yra Odigitria“, – sakė popiežius.
Marija itin dažnai vaizduojama krikščioniškoje ikonografijoje, kartais labai ryškiai, tačiau visada kaip turinti ryšį su Sūnumi ir dėl Jo. Jos rankos, akys, laikysena yra gyvas katekizmas ir visada rodo į ašį, centrą: Jėzų. Marija atsigręžusi tik į Jį. Ji – pirmoji mokinė.
Marijos rankos, akys, laikysena yra gyvas katekizmas ir visada rodo į ašį, centrą: Jėzų. Marija atsigręžusi tik į Jį.
Toks yra vaidmuo, kurį Marija atliko savo žemiškajame gyvenime ir kurį išsaugo visada: būti nuolankia Viešpaties pagalbininke. Kai kuriais momentais Evangelijoje ji, atrodo, visai išnyksta, bet vėl pasirodo lemiamomis akimirkomis, kaip kad Kanos vestuvėse, kai Sūnus dėl jos rūpestingo įsikišimo padarė pirmąjį ženklą, ir vėliau ant Golgotos kalvos, kryžiaus papėdėje.
Viešpats išplėtė Marijos motinystę, ji tapo Bažnyčios motina tada, kai Jėzus jai patikėjo mylimąji mokinį prieš pat mirtį ant kryžiaus. Nuo to momento mes atsidūrėme po jos apsiaustu, kaip vaizduojama kai kuriose freskose ar viduramžių paveiksluose.
Kreipiamės į Mergelę Mariją kaip į Motiną, tačiau ne kaip į bendraišganytoją, dar kartą pabrėžė Šventasis Tėvas.
„Tiesa, kad krikščioniškasis pamaldumas visada jai skyrė gražiausius apibūdinimus, kaip kad vaikas kalba apie mamą. Kiek gražių dalykų pasako vaikas mamai, kurią myli! Daug gražių dalykų. Tačiau atsiminkime, kad gražūs žodžiai, kuriuos Bažnyčia, šventieji skiria Mergelei Marijai, nieko neatima iš Kristaus buvimo vieninteliu Išganytoju. Jis yra vienintelis. Vaikų meilės mamai išraiška kai kada gali būti perdėta. Bet meilė, kaip žinome, visada mus verčia elgtis perdėtai“, – pridūrė popiežius.
Pradėjome kreiptis į Mariją maldoje tais žodžiais, kurie jai skirti Evangelijose: „malonės pilnoji“, „palaiminta tarp moterų“. Titulas Theotokos („Dievo Motina“) greitai prigijo Sveika, Marija maldoje, buvo patvirtintas Efezo Susirinkimo. Panašiai kaip ir maldoje Tėve mūsų, po pagarbos žodžių pridedame maldavimą: prašome, kad Motina melstų už mus, kad švelniai užtartų mus „dabar ir mūsų mirties valandą“. Kad dabar, konkrečiais gyvenimo momentais, ir paskutinę akimirką lydėtų mus perėjimo į amžinąjį gyvenimą metu.
Marija visada stovi prie savo vaikų, paliekančių šį pasaulį, guolio. Jei kažkas lieka vienui vienas, apleistas, ji yra greta taip, kaip buvo greta savo Sūnaus, kai Jį visi apleido.
Marija buvo ir yra šiomis pandemijos dienomis arti žmonių, kurie, deja, užbaigė savo žemiškąjį kelią izoliuoti, be brangių žmonių artumo paguodos. Marija su savo motinišku švelnumu visada buvo šalia.
Jai skirtos maldos nėra tuščios. „Taip“ ištarusi moteris, tuoj pat priėmusi Angelo kvietimą, atsiliepia ir į mūsų maldavimus, girdi mūsų balsus, taip pat tuos, kurie liko širdyje, kuriuos pritrūko jėgų ištarti, tačiau apie kuriuos Dievas žino geriau, nei žinome mes patys. Kaip kiekviena gera motina ir dar daugiau, Marija mus gina nuo pavojų, taip pat ir tada, kai užsiimame tik savo rūpesčiais, pametame kelio prasmę, sukeliame pavojų ne vien savo sveikatai, bet ir išganymui. Marija yra šalia, meldžiasi už mus, meldžiasi už tuos, kurie nesimeldžia. Meldžiasi su mumis. Kodėl? Nes ji yra mūsų Motina.
