Po prisikėlimo Jėzus per keturiasdešimt dienų vis pasirodydavo savo mokiniams ir aiškindavo apie Dievo karalystę (plg. Apd 1,1–3); pažadėjo jiems atsiųsti Šventąją Dvasią ir kvietė būti liudytojais pasaulyje viso to, ką jie buvo matę ir girdėję: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 18–20).
Po Jėzaus įžengimo į dangų jo mokiniams ateitis atrodė labai miglota, nes klausimų būta daugiau nei atsakymų. Eiti į pasaulį, skelbti Evangeliją ir krikštyti įtikėjusius – ši tarnystė atrodė viršijanti mokinių jėgas. Juos gaivino tik Jėzaus pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią, priminsiančią tai, kas bus reikalinga, ir užtikrinimas: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Anuomet Jėzaus mokiniams nebuvo kito pasirinkimo, tik pasitikėti Mokytojo žodžiais.
Šeštinės, Jėzaus Žengimo į dangų šventė, ne tik primena tolimus ir svarbius įvykius, bet ir kviečia pamąstyti apie mūsų pačių gyvenimo kelią. Jėzus, priėmęs žmogaus kūną, kentėjo ir mirė už mus ne tam, kad palengvintų mūsų žemiškąjį gyvenimą, apsaugodamas nuo kančios bei vargo, bet kad po mirties padovanotų amžinąjį gyvenimą.
Jėzaus mirtis, prisikėlimas ir žengimas į dangų atveria mums amžinojo gyvenimo perspektyvą: mes juo esame apdovanoti. Mūsų laikinas gyvenimas žemėje, nors gyventume ir šimtą metų, mūsų žmogiškojoje egzistencijoje yra tik labai maža laiko atkarpa. Mes esame amžinybės vaikai.
Mūsų laikinas gyvenimas žemėje, nors gyventume ir šimtą metų, mūsų žmogiškojoje egzistencijoje yra tik labai maža laiko atkarpa.
Amžinojo gyvenimo vilties motyvuojami ir ja remdamiesi, šventieji savo gyvenimą paskirdavo tarnauti Kristui ir broliams bei seserims; nesvyruodami rinkdavosi net kankinystę. Ši viltis kėlė krikščionių širdis į dangiškuosius dalykus, bet nenugręžė jų nuo šio pasaulio ir atliktinų pareigų, nes amžinojo gyvenimo laukimas ne silpnina, bet skatina žmogų šiame laikinajame padaryti kuo daugiau gera.
Gyvename sekuliariame pasaulyje, todėl mūsų mintys nuolat yra kreipiamos tik į šią laikinąją tikrovę, kaip joje geriau įsikurti.
Informacinės priemonės mus nuolat atakuoja, jog svarbiausias siekinys ir didžiausia laimė kuo geriau įsikurti šioje žemėje, kad nestokotume, ko geidžia mūsų širdis, – daiktų, pinigų bei malonumų. Šiai sekuliaraus pasaulio įtakai nelengva atsispirti, todėl amžinojo gyvenimo vilties atžvilgiu ne kartą jaučiamės sutrikę. Išlieka nesutrikę tik tie, kurie reguliariai maitinasi Dievo žodžiu bei Eucharistija ir ištikimai laikosi Jėzaus parodyto kelio.
Šeštinės yra džiaugsmo ir vilties šventė – Jėzus sugrįžta pas dangaus Tėvą, palikęs pažadą, kad ir mūsų gyvenimas baigiasi ne kapo duobėje, bet dangaus Tėvo namuose. Vakarienbutyje Jėzus meldėsi: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17, 24).
Švęsdami Šeštines, atnaujinkime amžinojo gyvenimo viltį ir pasiryžimą gyventi bei darbuotis taip, kad laikų pabaigoje išgirstume Viešpaties žodžius: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34).
