Toliau samprotavimas apie Sinodo kelią – iš eilinio tikinčio perspektyvos. Atleiskite už mano menką gausios dokumentacijos pastaruoju klausimu, bei daugiasluoksnės ir itin niuansuotos bažnytinės politikos išmanymą, todėl, ir numanomą neadekvatumą oficialiai linijai. Širdis trokšta Tiesos paprastumo ir tikrumo. O štai ko visai netrokštu, tai patirti „šaukiančių akmenų“ gėdos (plg. Lk 19,40).
Kartą sekmadienį dalyvavau Šv. Mišiose Vilniaus Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje. Graži ir su meile puoselėjama liturgija. Solidus pamokslas. Džiugu, kad sulig Nepriklausomybės atgavimu Vilniuje atsikūrę Lietuvos dominikonai ne tik išsiugdė ordino įkūrėjo bei ordino statuto reikalaujamas aukštas kompetencijas, bet ir subūrė gausią ir aktyvią pasauliečių bendruomenę.
Prieš palaiminimą įprastai – skelbimai. Štai moteris pasaulietė pakvietė bendruomenės narius tuoj po Šv. Mišių sudalyvauti Sinodinio kelio susitikime. Šių susitikimų esmė – diskutuoti, teikti įžvalgas, išgyveni „keliavimą drauge“.
Pirmą kartą susidūręs su Sinodiniu keliu, prisipažinsiu, nelabai supratau, apie ką kalbama. Paklausiau savęs: kokios dar „įžvalgos“ broliams dominikonams reikalingos po tokio rimtai parengto, teologiškai solidaus ir šiuolaikiškai aktualaus pamokslo?
Koks dar „kelias“, jeigu tik ką įvyko Eucharistinė auka; auka to, kuris yra pats „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14,6); koks dar „keliavimas drauge“, jei tik ką kartu su visais dalyvaujančiais joje žengėme vienintelės Tiesos Keliu į Golgotos kalno viršūnę, kur Kristaus aukoje mums buvo dovanotas Amžinasis Gyvenimas (Lumen Gentium, 8)? Juk tik dėl šios pilnatvės aš ir esu krikščionis. Ko dar trūksta? Kokie kiti „keliai“? Gal kažko nesuprantu, gal kažko nežinau. Bet ar reikia blaškytis ir suprasti tai, kas mano sielos išganymui ir visam Kristaus Kūnui yra (ne)būtina?
Štai taip manyje tūnantis tikėjimo instinktas (sensus fidei) iš karto atmetė kito „kelio“ ar „keliavimo“ alternatyvą vieninteliam ir tikrajam Keliui. Man nieko naujo nereikia. Man – kaip visada – trūksta tikėjimo dorybės ir didesnio pasitikėjimo beigi kantrybės keliaujant Viešpaties Meilės Keliu – tiek šiapusinėje, t. y. moralės ir apaštalavimo, tiek ir antgamtinėje (sakramentinėje) plotmėse.
Šis Viešpaties mirties ir Prisikėlimo nutiestas Kelias, o kartu ir Šventosios Dvasios mistiniame Kristaus Kūne alsavimas (plg. Lumen Gentium, 7) yra išgyvenamas pašventinamosios malonės dėka. Ji ir yra pilnatviškas Kristaus įvykis, Dievo šventumu pripildantis mano sielą. Visa kita – pasaulio triukšmas ir niekai.
Žinojimo prasme, taip, man trūksta – irgi kaip visada! – Viešpaties pažinimo šviesos. Tačiau šį mano trūkumą šiandien ir visada užpildo Tiesos kraitį per kintančius amžius pernešanti apaštalinė Bažnyčia. Šiandien Jos misiją sėkmingai įvykdė brolis dominikonas.
O gal jis irgi „kažko“ nežino? Gal ir visa hierarchinė Bažnyčia kažko apie šiuolaikinį pasaulį vis dar nesupranta? Gal mūsų Bažnyčia per daug „klerikalinė“ (kad ir ką tai reikštų), per daug hierarchinė, vis dar per menkai „atsinaujinusi“, vis per mažai „atvira“ šiame atvirame ir globaliame pasaulyje?
Gal ir šis brolis dominikonas yra, tam tikra prasme, „užsidariusios“ ir „viduramžinės“ Bažnyčios atstovas? Gal jis tiesiog yra savyje užsisklendęs teoretikas ir su savo parapijiečiais nebendrauja, o ir išpažinčių neklauso? Bet taip nėra. Jis uoliai apaštalauja ir, neabejoju, yra rimtai užsiėmęs savo parapijiečių sielų gerove.
Žinia, gyvoje ir gausioje parapijoje kunigų santykis su savo parapijiečiais yra tampriai abipusis. Tad iš principo ko „apie šį gyvenimą“ galėtų nežinoti kunigai ar vyskupai? Savo kaimenei atsidavusiam ganytojui rūpi ne šiaip „abstrakti“ tikinčiųjų banda, bet kiekviena individuali siela (plg. Jn 10, 11-18). Būtent dėl savo atsakomybės prieš Amžinybės Viešpatį savo pašaukimui ištikimas ganytojas atsakingai sužiūri ganomųjų dvasinio gyvenimo poreikius. Atrodo, kad Sinodinis kelias siekia kažkokių specifinių „įžvalgų“. Įdomu, kokių?
Atrodo, kad Sinodinis kelias siekia kažkokių specifinių „įžvalgų“. Įdomu, kokių?
Štai taip mane, nelabai šiame naujame (Sinodiniame) kelyje susivokusį, tačiau suintriguotą pradėjo siekti naujienos. Štai viena pasidalinsiu: „Balandžio 29 d. Telšių vyskupijos kurijoje posėdžiavo Sinodinio kelio darbo grupė. Susitikimo metu apsvarstyti pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis yra sudaroma vyskupijos įžvalgų sintezė ir pateikiamos išvados: iškelti įdomius, novatoriškus ir informatyvius elementus, atsiradusius sinodo kelionėje; nurodyti kliūtis, sunkumus ir rūpesčius, kurie išryškėjo Sinodinio kelio metu.
Savaitę prieš posėdį darbo grupės nariai gavo Telšių vyskupijos Sinodinio kelio koordinatoriaus kun. dr. Andriaus Vaitkevičiaus paruoštą Sinodinio kelio įžvalgų apibendrinimo projektą. Apibendrinimas apėmė penkias temas, kurios buvo diskutuotos parapijose ir įvairiose grupėse. Darbo grupės nariai pasidžiaugė kun. dr. A. Vaitkevičiaus atliktu darbu, pasidalijo savo pastebėjimais ir aptarė tolesnį įžvalgų apibendrinimo rengimą įtraukiant naujai gautas įžvalgas.“
Skamba, kaip rimtas akademinis seminaras su džiaugsminga gaida. Čia pasimato ir pirma tokių pratybų nauda. Susitikimo dalyviai susitelkia į vieną ar kelias specializuotas temas, atvirai išsako savo mintis, apie jas diskutuoja; galimai atsiranda bendras problemos supratimas, kyla įvairios įžvalgos; iš čia – vadinamieji „įdomūs, novatoriški ir informatyvūs elementai“.
Pastaruosius kompetentingi specialistai apibendrina ir siunčia į Lietuvos vyskupų konferenciją, kur, savo ruožtu, kiti specialistai dar kartą apibendrina jau iš visų vyskupijų susiųstus apibendrinimus. Toliau pagal Sinodinio kelio sumanymą apibendrinimai iš viso pasaulio keliauja į Vatikaną, kur įvyks dar vienas ir paskutinis apibendrinimas. Štai taip – piramidės principu veikiančių racionalių pastangų dėka – turėsime Sinodinio kelio žinią visuotinei Bažnyčiai.
Kyla klausimų. Kokia tų įžvalgų „iš apačios“ vertė? Ar jos turi antgamtinę reikšmę? Kitaip tariant, ar įžvalgos „iš apačios“ kyla iš Šventosios Dvasios? Ar tik Vatikane apibendrintos įžvalgos įgis „kylančios iš Dvasios“ statusą, taigi, dvasinę, autoritetingą ir visuotinę svarbą? O gal jos ir neturi būtinai būti „iš Dvasios“.
Visgi, jeigu įžvalgos „iš apačios“ tėra iš tematinių diskusijų kylančių pasauliečių nuomonių apibendrinimas, tai, dar kartą klausiu, kokia tų nuomonių vertė? Teologinė ar sociologinė; ar šiame Sinodiniame kelyje – šiedu viename?
Pastaraisiais aggiornamento (atsinaujinimo, sušiuolaikinimo) laikais keliaujančioje Bažnyčioje pasauliečiai gavo iki II Vatikano susirinkimo nebūtą raiškos erdvę. Surašyti solidūs dokumentai, būtent: II Vatikano susirinkimo dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem; posinodinis apaštališkasis paraginimas dėl pasauliečių pašaukimo ir misijos Bažnyčioje ir pasaulyje dvidešimt metų praėjus po Vatikano II susirinkimo Christifideles Laici; veikia Pontifikalinė Taryba Pasauliečių Reikalams ir t. t.
Bažnytinėje praktikoje susiformavo turtingos pasauliečių dalyvavimo parapijos gyvenime formos: nuo karitatyvinių veiklų bei maldos grupelių iki parapijos administravimo ir net liturgijos tvarkybos komitetų. Praktiškai neliko hierarchinių trikdžių tarpusavio sąveikai tarp ganytojų ir ganomųjų, tarp sakramentinės tarnystės ir pasauliečių tarnystės.
kas iki šiol trukdė vienas kitą įsiklausyti, o ir formuoti ne tik hierarchinei apaštalinei tarnystei būdingus vertikalius, bet ir horizontalius broliškus ryšius?
Kyla pagrįstas struktūrinio pobūdžio klausimas: kas iki šiol trukdė vienas kitą įsiklausyti, o ir formuoti ne tik hierarchinei apaštalinei tarnystei būdingus vertikalius, bet ir horizontalius broliškus ryšius? Tad, sociologine prasme, jokios informacijos apie bendruomeninio-bažnytinio gyvenimo poreikius niekam neturėtų trūkti. Ir iš tiesų: mūsų moderniais laikais Bažnyčia yra sklidina nuomonių gausos, kuri, beje, yra visiems laisvai prieinama per globalius socialinius bei informacinius tinklus.
Taip pat, man nėra suprantama įžvalgų „iš apačios“ bendrinimo teologinė vertė. Patikslinu, teologinė žinojimo vertė, bendriausia prasme, yra tapati Mistinio Kristaus Kūno patirčiai. Teologinis žinojimas yra tik tas, kuris veda į Tiesos patirtį; kuris išimtinai kyla iš Šventosios Dvasios paskatos (čia nekalbama apie išskirtinį apreiškimą, o eilinio tikinčiojo proto suklusimo Dvasios veikimui vaisius).
Štai ir klausiu: kaip pasireiškia Šventoji Dvasia Sinodinio kelio itin racionalioje įžvalgų bendrinimo metodikoje? Turėkime omeny skirtį tarp sukurto žmogaus proto darbo ir nesukurtos Dvasios veikimo, kurio įsiklausoma, mažų mažiausiai, dėka pašventinamosios malonės ir nusižeminimo.
Dvasia kaba asmeniniame – širdžių bendravimo lygmeny. Ten mažutėlių širdžių žemumose Dvasia ir pasilieka. Tuo tarpu Sinodinio kelio metodikoje šis lygmuo ir jame kylančios įžvalgos tėra pradinė „žalia“ medžiaga, skirta kompetentingam specialistui savo žmogiška išmone „įraidinti“.
Dvasia kaba asmeniniame – širdžių bendravimo lygmeny. Ten mažutėlių širdžių žemumose Dvasia ir pasilieka.
Bet Dvasios veikimas nėra jokia būtinybė. Dvasios veikti joks tikintysis neprivers. O ir tūlas žmogus, nors ir labai tikintis ir pasišventęs, dėl savo nuodėmingo ribotumo tiesiog negeba būti savimi pasitikinčiu Visagalio Dvasios veikimo ekspertu.
Atvirkščiai, dažnai ir lengvai susipainiojame mus kalbinančių „dvasių“ įvairovėje. Negalima brėžti lygybės ženklo tarp Sinodinio kelio susitikime dalyvaujančiųjų viseto ir Šventosios Dvasios veikimo. Kodėl? Todėl, kad susitikime dalyvaujantys nebūtinai yra malonės stovyje; nebūtinai dalyvauja ir iš adekvačių paskatų.
Pavyzdžiui, Sinodinio kelio susitikime snūduriuoja vyras, kuris ten „smilksta“ iš pagarbos pamaldžiai žmonai. Kita vertus, net nebandykime Dvasios „įtalpinti“ į susitikimų, jų vadybos bei svarstomų temų formato (žr. Parengiamasis susitikimas). Dvasia pučia kur nori (plg. Jn 3,8). Nevalia užmiršti, kad Ji yra Dievas, ir Ji pati renkasi savo kelius. Juk ir tą užsimiegojusį pamaldžios moteriškės vyrą irgi staiga gali ištikti Dvasios aplankymas ir artikuliuota įžvalga.
Kaip jūs manote, ar tokiu atveju šis pamaldžiu uolumu nepasižymintis žmogutis būtų parapijiečių laikomas vertu Dvasios įžvalgos? Geriausiu atveju ta jo ištarmė bus formaliai pripažįstama „įdomiu, novatorišku ir informatyviu elementu“ bei metodiškai žmogaus išmonės sulydoma su kitais elementais konkrečios vyskupijos dokumente.
Štai čia ir pasimato įsidėmėtina skirtis tarp riboto žmogaus proto ir Dvasios laisvės. Laisvės tikrąja šio žodžio prasme. Apibendrinimo praktika yra grynai protinis užsiėmimas. Kaip ir apibendrinimo formuluotė – išimtinai tik proto kūrinys. Tuo tarpu Dvasia veikia tiesiogiai asmeniškai – individualiose sielose. Ne proto nukaltoje abstrakcijoje atpažįstama Dvasia; bet sielos gyvenimo Dvasioje vaisiuose (plg. Gal 5,22-26).
Tuo tarpu Sinodinio kelio metodika yra grynai racionali: čia protas kuria „teologines“ abstrakcijas, atsiejant jas nuo asmeninio liudijimo, o patį liudijimo turinį padarant bereikšmiu. Bet tik individualių ir nuolankių sielų „apačioje“ – ten ir tik ten, Tėvo mažutėlių paslėptyje (plg. Mt 6,2-6) – ir vyksta Dvasios gyvenimas mumyse (plg. Jn 14,11-21).
Taip, teorinis protas yra nuostabi dovana pagal „Dievo paveikslą ir panašumą“ sukurtam žmogui. Jis neabejotinai veda į Tiesą (plg. Rom 1,20). Tačiau Dievo bylos akivaizdoje ribotas ir dar gi mirtinos puikybės nuodėmės pažeistas protas tegali būti tik nusižeminusiu klausytoju ir suklususiu svarstytoju (beje, štai taip ir gimsta Tiesai adekvati teologija). Tuo tarpu, bet koks savęs beatodairiškas teigimas yra niekinis iš Tėvo ir iš Jo Žodžio kylančios Dvasios akivaizdoje.
O gal ten, Vatikane, piramidės viršūnėje, kur žmogaus proto sparnų nešinos „iš apačių“ susklendžia abstraktūs apibendrinimai ir atsiskleis ta žinia, kurią šiandien Dvasia byloja visuotinei Bažnyčiai? Gali būti. Dvasios keliai juk nežinomi.
Juk mes, katalikai, meldžiame, kad Šventojo Tėvo tikėjimas nesusvyruotų, ir Petras išliktų mums tikėjimo tiesos Uola, nepavaldžia pasaulyje nuolat atsinaujinančioms madoms, o ir Kūrėjo prigimčiai bei Jo sumanymo kūrinijai nekintamumui priešgyniaujančioms ideologijoms. Tik dėl šio Tikėjimo Petras neklysta tvirtindamas nekintamas tikėjimo ir moralės tiesas.
Pagaliau, turime iškelti ir šį radikalų klausima: ar Dvasios žinia Bažnyčiai ir yra tas tikrasis Sinodinio kelio tikslas? Kitaip tariant, kas yra tai, ko nežinome, tačiau turėtume žinoti? Apreiškimas yra pilnatviškas ir nekintamas.
Tačiau Dvasia Apreiškimo slėpiningą turinį mums atskleidžia (plg. Jn 14,26). Ir šitai Ji daro jau daugiau nei du tūkstantmečius per nenutraukiamą apaštalinę Tradiciją (žr. II Vatikano Susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum). Tai ką gi, iš tiesų, mes norime sužinoti?
Čia derėtų įsiklausyti į patį Sinodinį kelią pristatantį dokumentą: „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija – XVI generalinės ordinarinės vyskupų sinodo asamblėjosParengiamasis dokumentas“
Pirmas paragrafas atveria:
(1) „Popiežius Pranciškus sušaukdamas šį sinodą visą Bažnyčią kviečia apmąstyti temą, kuri yra esmingai svarbi jos gyvenimui ir misijai: „Sinodalumo kelias yra būtent tai, ko Dievas laukia iš Bažnyčios trečiajame tūkstantmetyje“. Ši kelionė, kuria tęsiama Vatikano II Susirinkime pasiūlyta Bažnyčios atsinaujinimo („aggiornamento“) kryptis, yra drauge dovana ir užduotis: keliaudama drauge ir kartu apmąstydama jau įveiktą kelią, Bažnyčia galės iš patirties mokytis, kokie procesai gali padėti jai gyventi bendrystėje, įgyvendinti dalyvavimą ir atsiverti misijai. Mūsų „keliavimas drauge“ yra iš tikrųjų tai, kas veiksmingiausiai sudabartina ir išreiškia Bažnyčios kaip keliaujančios ir misionieriškos Dievo tautos esmę.“
O štai paskutinis paragrafas apibendrina:
(32) „Apibendrinimas, kurį kiekviena dalinė Bažnyčia parengs pabaigus klausymosi ir įžvalgos darbą, bus jos indėlis į visuotinės Bažnyčios kelionę. Kad kiti kelionės etapai būtų lengviau įgyvendinami, svarbu sutraukti maldos ir refleksijos vaisius maksimaliai iki dešimties puslapių. Jei būtina kontekstualizuoti ar nuodugniau ką nors paaiškinti, gali būti pridėti kiti apibendrinimą pagrindžiantys ar papildantys tekstai.
Primename, kad šio sinodo, taigi ir konsultacinių pasitarimų tikslas nėra gaminti dokumentus, bet „puoselėti svajones, žadinti pranašystes ir regėjimus, leisti skleistis vilčiai, įkvėpti pasitikėjimą, aptvarstyti žaizdas, megzti santykius, prikelti vilties aušrą, mokytis vienas iš kito ir kurti pozityvią vaizduotę, kuri nušviečia protus, sušildo širdis ir suteikia mūsų rankoms stiprybės“ (Popiežius Pranciškus. Kalba pradedant Sinodą jaunimui. 2018 m. spalio 3 d.)
Trumpas komentaras. Peršasi išvada, kad po II Vatikano susirinkimo štai jau daugiau nei 50 metų nuolat atsinaujinančiai Bažnyčiai šiuo metu reikia tiesiog „pozityvios vaizduotės“, kuri, anot popiežiaus Pranciškaus minties, būtų būdinga pagaliau nebe hierarchizuotai ir „griežtai“, bet atsinaujinusiai ir dabar jau „sinodinei Bažnyčiai“; savito stiliaus Bažnyčiai. Apie naują sinodinės Bažnyčios būdą „stiliaus lygmeny“ (citata), (žr. 27-ąjį Parengiamojo dokumento paragrafą).
Straipsnį leiskite užbaigti nerimastinga gaida. Kodėl optimistinė atsinaujinimo banga užplukdė Bažnyčios laivą ant de facto schizmos seklumos (žr. straipsnio I-ąją dalį)? Kodėl šis Sinodinio kelio reiškinys atskiras bažnytines provincijas akivaizdžiai nuveda ne tos pačios „pozityvios vaizduotės“ keliais? Jau dabar bent vienas „pozityvios vaizduotės“ kelias pasirodė esąs klaidingas.
Sinodiniame kelyje skaldomės jau dabar. Kyla pagrįstas pavojus, kad tų Sinodinio kelio vaizdinių – neabejotinai irgi pozityvių, tačiau skirtingų ir galimai klaidingų – gali atsirasti dar daugiau. Faktas ir tai, kad „keliavimas drauge“ visuotiniame (katališkame) lygmeny tampa ne toks vienareikšmiškai ir draugiškas.
Taip neturėtų būti ten, kur vyrauja ne žmogaus vaizduotė, o viena Dvasia: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties.“ (Plg. 1 Kor 1,10)
Tai gal tas, vis dar liaupsinamas, tačiau akivaizdžiai menkai vaisingas Bažnyčios „atsinaujinimas“ išgyvenamas visai ne vienoje ir toje pačioje Dvasioje? Ir gal, neduok Dieve, klaidingai įsivaizduodami „keliaują drauge“ prisikurtais, tačiau, neteisingais keliais, jau pametėme.. kelią, kuris vienas ir vienintelis tėra Tiesa ir Gyvenimas?
Dievui leidžiant ir jam pagelbstint, apie tai svarstykime toliau.
