Kovo 16-ąją Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba paviešino „Vilmorus“ atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų nuomonės apklausos rezultatus. Juos apibendrinus, pasak rengėjų, darytinos kelios išvados: a) Lietuvos gyventojai neapykantos kalbą vertina kaip netinkamą, tačiau neretas ją priskiria saviraiškos ar žodžio laisvei, o tai yra blogai, b) absoliuti dauguma nežino, kad neapykantos kalba traktuojama kaip žmogaus teisių pažeidimas ir yra baustina, c) 7 iš 10 žmonių, susidūrę su neapykantos kalba, apie tai nepraneštų institucijoms ir neieškotų pagalbos.
Regis, sveikas protas dar neprarastas, pagalvojau pamatęs rezultatus. Kad nekiltų minčių, jog esu neapykantos kurstytojas ir visko nekentėjas, siūlau dirstelėti į Baudžiamojo kodekso (BK) 170 straipsnį, kuriame aiškiai apibrėžiama, kas yra neapykantos kalba ir su kuo absoliučiai sutinku, palaikau ir visada esu už tai, kad neapykantos kalba sulauktų deramo ir stipraus atsako.
Jame sakoma, kad tuo atveju, kai kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe, tai yra neapykantos kalba.
Raktiniai žodžiai įstatyme yra „diskriminuoti, kurstyti smurtauti, susidoroti“ su išvardytų grupių asmenimis. To nevalia daryti jokiais atvejais. Už tai dera bausti. Kad žinotų ir kitam pasakytų.
Tačiau neapykantos traktavimo srityje situacija panašėja į Stambulo konvencijos atvejį: įvairiais būdais norima neapykantos kalbos sampratą apibrėžti alternatyviais iš išorės siūlomais dokumentais, išplauti sąvokos ribas ir sankcijų taikymo atvejų legitimumą išplėsti iki begalybės. Dar prikurti įvairių kontroliuojančių kontorėlių.
Neapykantos traktavimo srityje situacija panašėja į Stambulo konvencijos atvejį: įvairiais būdais norima išplauti sąvokos ribas ir sankcijų taikymo atvejų legitimumą išplėsti iki begalybės.
Iš tiesų pakaktų tik paskaityti BK 170 straipsnį ir įgyvendinti jo normas (Stambulo konvencijos atveju smurto prieš moteris tema plečiama pripaišant begalę su tuo nesietinų dalykų, kai Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris įstatymas tiksliai apibrėžia, kas yra kas ir kada tiksliai taikytinos sankcijos). Tik tiek.
Einant sąvokų išplovimo keliu kvailio vadinti kvailiu nevalia, tris knygas perskaičiusio žmogaus nuomonė tampa tapati visą gyvenimą į konkrečią temą besigilinančio eksperto išvadai, o tikėjimo ar kitokios vertybių sistemos inspiruotas elgesys tapatinamas su radikalizmu. Nes yra „prieš kažką“, turi vertybinį stuburą ir yra pasirengęs nenusileisti, nepritapti, išsišokti.
Dabar grįžkime prie pradžioje Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvardytų „nerimą keliančių“ punktų:
a) puiku, kad neapykantos kalba yra vertinama negatyviai. Taip ir turi būti, reiškia, esminė skirtis tarp gėrio ir blogio dar neprarasta. Tačiau neapykantos kalbos sąvokos nevalia taikyti bet kam ir bet kada. Jei nėra skatinama „diskriminuoti, kurstyti smurtauti, susidoroti“, tai yra kažkas kita, o ne neapykantos kalba, kuri reikalauja sankcijų. Dažnu atveju tai iš tiesų priklauso žodžio laisvės sričiai. Nes kvailys ar koks sutrius yra vadintini būtent šiais žodžiais. Kaip ir išdavikas, piktavalis ar manipuliuotojas.
b) kad dauguma nežino, jog neapykantos kalba baustina, pirmiausia kalti patys alternatyvių instrukcijų, konvencijų ir kitokių nurodymų stūmėjai. Nes viešojoje erdvėje net specialistui nebeaišku, kas iš tiesų yra ta neapykantos kalba (skaitykite BK 170 str., ten tikslios formuluotės). Pastarųjų mėnesių rezonansiniai įvykiai tik įrodo šį teiginį.
c) faktas, kad net 70 nuošimčių gyventojų niekur nesikreiptų, rodo vis dar išlaikytą sveiką protą, tiesos ir netiesos skirtį ir tiesiog norą bendrauti nenususinta kalba ir gyventi gyvenimą, kur dalykai turi savo tikruosius pavadinimus. 7 iš 10 gyventojų nekuria problemos ten, kur dirbtinai norima ją įpiršti.
Pabaigai. Jei atsidarėte pradžioje nurodytą nuorodą, atkreipkite dėmesį į paskutinę pastraipą. Ten išvardyti rėmėjai. Būtent joje ir slypi tikrieji atsakymai. Kai neapykantos kalba įvardijamas beveik kiekvienas surauktais antakiais pasakytas žodis, reikalingi ekspertai, kurie vertina, saugo, traktuoja, nurodo, žodžiu, žino geriau nei 70 proc. Lietuvos gyventojų. Gyventi tai reikia. Pirmiausia, žinoma, ekspertams.
