Andrejus Kurajevas vienas žinomiausių Rusijos teologų. Jis pasižymi nuožmia patriarchu Kirilo kritika, kurios neapsikentęs šis A. Kurajevą pašalino iš diakono tarnystės. Opozicinis rusų portalas „Fontanka.ru“ paskelbė su juo interviu, kuriame prašė komentuoti popiežiaus Pranciškaus pasisakymus apie patriarchą Kirilą.
Italijos laikraštis „Corriere della Sera” neseniai paskelbė interviu su popiežiumi Pranciškumi, kuriame jis kalbėjo apie kovo viduryje vykusį bendravimą su Rusijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchu Kirilu. Ar, kalbant apie įprastą bažnytinį etiketą, tai yra gerai? Ar galima visiems papasakoti apie privatų dialogą?
-Nežinome, kokie buvo jų susitarimai dėl dialogo privatumo. Pačios Bažnyčios apie šį dialogą pranešė spaudai kovo mėnesį. Tačiau, tiesą sakant, nesuprantu, kaip dviejų Kristaus mokinių pokalbis gali būti slaptas. Kristus (jei apskritai juos pažįsta) neatskleidžia jiems atominių bombų paslapčių.
Šiandien patriarchato spaudos tarnyba paskelbė savo šio pokalbio versiją. Paaiškėjo, kad patriarchas iš tiesų „tarp mūsų popiežių“ pateikė įprastą politinę informaciją propagandos dvasia. Taip pat kalbama apie NATO raketas ir jų skrydžio laiką. Iš tiesų, gavosi, kad pats patriarchatas patvirtino popiežiaus Pranciškaus žodžius. Šioje versijoje netgi išsamiau atskleista, ką konkrečiai patriarchas sakė popiežiui ir apie kieno politiką.
Popiežiaus žodžiai visiškai pasitvirtino. Be to, pasitvirtino garsaus Paolo Sorrentino filmo „Jaunasis popiežius” žodžiai, kad kalbėtis su Maskvos patriarchu nuobodžiau nei žiūrėti golfą per televizorių.
Pranciškaus žodžiai apie „ministrantą” yra stigma visam likusiam Kirilo gyvenimui. Itališkai šis žodis skamba kaip kiriketo (chirichetto). Pažodžiui tai galima išversti kaip „klapčiukas”. Techninis terminas, reiškiantis berniuką administratorių, patarnautoją. Angliškame variante atitinkamai – altar boy.
Pranciškaus žodžiai apie „ministrantą” yra stigma visam likusiam Kirilo gyvenimui.
Ar Italijos spauda gali naudoti popiežiaus vardą įprastinės „propagandos” tikslais, iškraipydama jo žodžius? Ar tai įmanoma?
– Maskvos patriarchatas jau turėjo laiko pateikti savo paaiškinimus, o ne paneigimus. Pastebėkite, kad patriarchato atsakyme nėra jokių prieštaravimų. Jau vien tai rodo, kad leidinys teisingai perteikia turinį.
Antra. Net jei mūsų nerangus patriarchatas sureagavo gana greitai, akylesnis ir geriau išlavintas Vatikano aparatas (o, bijokite nesertifikuoto papizmo!) tikrai būtų paskelbęs paneigimą, jei laikraščio publikacija būtų netiksli.
Be to, tai buvo interviu, ir manau, kad Vatikanas laikosi praktikos, kad popiežiaus interviu koordinuoja jo aparatas. Tai nėra jo pamokslo perpasakojimas, kurį kažkas išgirdo ir užrašė iš atminties.
Ar yra analogiškų Vatikano ar Maskvos elgesio pavyzdžių praeityje? Kai asmeninių privačių kontaktų detalės ir interpretacijos buvo paviešintos ne spaudos pranešimuose.
-Vyskupams nuolat pasitaiko, kad kunigas, kuriam jie skiria papeikimą, kišenėje laiko diktofoną. Ir tada paskelbia pokalbį, kuriame kartais būna tiesiog nepadorių dvasinės vadovybės kalbų. Taip, pasitaiko.
Unikali dviejų Bažnyčių vadovų situacija? Ne visai taip. Kažkas panašaus nutiko ir su patriarchu Baltramiejumi, kai 2018 m. rugpjūtį patriarchas Kirilas atvyko į Stambulą, paskutinį kartą bandydamas išlaikyti Ukrainos Bažnyčią savo rankose. Maždaug po metų Baltramiejus išsamiai papasakojo apie tuos dialogus. Seniau pats metropolitas Kirilas man sakė, kad patriarchas Baltramiejus buvo labai nepatenkintas, jog vadinau jį „Stambulo patriarchu”…
Noriu priminti Kristaus žodžius: „Nėra nieko slapto, kas nebūtų atskleista“. Bažnyčia neturi karinių paslapčių. Ir jai net nevertėtų turėti verslo paslapčių. Tad pati mintis, kad bažnytiniuose dokumentuose, o juo labiau dialoguose, gali būti kažkas slapta, slepia kažką labai antikrikščionišką… (…)
Ar dabartinėje tikrovėje ortodoksų krikščionis gali pasitikėti kitos Bažnyčios hierarcho žodžiais?
-Kodėl ne? Tuo labiau, kad pats patriarchatas puikiausiai patvirtino viską, ką popiežius pasakė.
„Tenka apgailestauti, kad praėjus pusantro mėnesio po pokalbio su patriarchu Kirilu popiežius Pranciškus pasirinko netinkamą toną šio pokalbio turiniui perteikti. Tokie pareiškimai vargu ar prisidės prie konstruktyvaus Romos Katalikų Bažnyčios ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dialogo, kuris šiais laikais ypač reikalingas,“ – sakoma patriarchato komunikate. Kas šiandien negerai su konstruktyviu abiejų Bažnyčių dialogu? Kur galima įžvelgti šią „konfrontaciją”?
-Neturiu supratimo. Kodėl turėčiau narplioti oficialių pranešėjų užuominas? Jų darbas – kurti bendravimą, o ne skleisti miglą. Leiskite jiems patiems iššifruoti savo užuominas. Visa tai vyksta prokremliškų ir bažnytinių tinklaraščių autorių, kurie stengiasi iš naujo sukurti iš katalikybės „priešą”, kontekste. Šiandien laidoje „Solovjov live” pasirodė madingas memuaras: sakoma, kad popiežius pritarė homoseksualų civilinėms sąjungoms…
Bet ši istorija yra dvejų metų senumo.
– Dabar ji vėl ištraukta. Tai buvo visiškai normali žmogiška tema, kurią jau tada iškraipė propagandistai. Kalbama ne apie bažnytines santuokas, ne apie bažnytinius palaiminimus. Tai buvo susiję su valstybės požiūriu į žmones. Kad jie nesijaustų diskriminuojami. Kad, tarkime, būtų galima aplankyti sergantį draugą ligoninėje arba kalėjime, kur įleidžiami tik artimiausi giminaičiai.
Net ir homoseksualų santykiai nėra susiję vien tik su seksu. Taigi tai nėra bažnytinių santuokų ar įvaikinimo klausimas. O Bažnyčiai tai reiškia, kad reikia atsisakyti bet kokio žmogaus dehumanizavimo.
Ir suprantama, kad mūsų propagandistai nesuvokia, jog Katalikų Bažnyčia santuokos klausimais iš tikrųjų yra daug griežtesnė už Ortodoksų Bažnyčią. Skyrybos ten vis dar neleidžiamos. Ir antrosios santuokos. Iki šiol. Tiksliau tariant, tai leidžiama tik per bausmę ir jei įrodoma, kad kitas sutuoktinis buvo neištikimas. O jei tiesiog „charakteriai nesutampa”, jie to neleis (A. Kurajevo interpretacija nėra visai tiksli, nes Katalikų Bažnyčia neužsiima ištuokomis, o tik gali skelbti santuokas negaliojančiomis – „Laikmetis.lt“ past.)
Šia prasme ortodoksija vis dar yra švelnesnė, daug labiau atitinkanti šio pasaulio dvasią, jei vartosime Bažnyčios žodyną. Beje, tai pagrindinė priežastis, dėl kurios šiandien Vakarų pasaulyje iš katalikybės pereinama į ortodoksiją. Leidimo antrai santuokai paieška. Būtent šiame kontekste jie pradeda meluoti, kad katalikai tuokia homoseksualus. Tai tiesiog nepadoru. Tačiau ten, kur viešpatauja karinė propaganda, nėra jokio padorumo.
Taigi ši konfrontacija ir Bažnyčios veiksmai atitinka tą pačią paradigmą, kurią ne taip seniai suformulavo generolas Minekajevas: „Mes kariaujame su visu pasauliu”?
-Būtent. Tai buvo pasakyta mano minėtoje laidoje. Kad popiežius priklauso tai pačiai partijai, tiems patiems sluoksniams. Tai buvo pasakyta garsiai. Ir viskas suprantama. Prisimenate Stalino žodžius „Kiek divizijų turi popiežius?” Propaganda juos gerai prisimena. Klasika. Geležinę uždangą, žinoma, turi papildyti cenzūros uždanga.
Žinia su Pranciškaus citatomis, pasirodė tuo pačiu metu, kai Kirilas pasakė, kad „Rusija niekada nieko nepuolė”, jūsų nuomone tai sutapimas?
-Tai senas geras Dievo pokštas. Jis padarė amžininkais tokius vyrus kaip Pranciškus ir Kirilas. Ir kiekvieną padarė savosios Bažnyčios galva. Šis kontrastas ir „išryškinimas” buvo pastebimas nuo pat Pranciškaus pontifikato pradžios.
Dievas tiesiog pastatė veidrodį prieš mūsų slavofilus. Jie mėgo girtis, kad katalikai turi „asmenybės kultą”, kad viskas pas juos paremta valdžia ir pinigais. Tačiau pas mus viskas yra meilė ir vienybė, o Bažnyčia – „meilės organizmas”.
Taigi palyginkite. Štai du dviejų Bažnyčių vadovai. Ankstesniais metais tai buvo aišku. Dabar tarsi gerti tekilą. Druska ir citrina. Vienu metu. Kontrastingi skoniai kažkam patinka. Galbūt ir Viešpačiui Dievui patinka, ir todėl jis juos šalia vienas kito įtaisė? Vienas nuolatos užgožia kitą.
Dievas mėgsta tekilą. Ir ji neišnyks iš mūsų rinkų! Meksika lieka draugė. O popiežius, ar lieka? Yra žinoma, kad jis prašo audiencijos pas prezidentą V. Putiną, tačiau D. Peskovas trečiadienį pareiškė, kad jokių susitarimų dėl susitikimų nėra ir jų nepasiekta”.
-„Ne” tai „ne”. Popiežiaus reputacijai „Putinas nepanoro su juo susitikti” nieko nereiškia. Svarbu ir tai, kad vis dar nėra jokios oficialios reakcijos į žodžius apie „klapčiuką”. Nei patriarchato paaiškinimuose, nei kur nors kitur. Mūsų Kremliaus spauda šios frazės nepastebi.
Būtent ji yra labiausiai įžeidi. Tai pasakęs viešai, popiežius supranta, kad išbraukia Kirilą iš savo normalių pašnekovų gretų. Nuo šiol jis gali priimti tik jo atgailą, jei tokia būtų. Tačiau kitaip elgtis nebeįmanoma.
– Ar Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (UOB) išliks Ukrainoje, kai faktiškai atsižadėjo Maskvos? Metropolitas Onufrijus vis dėlto veikia ne pagal Maskvos liniją.
– Atkreipkite dėmesį, kad mūsų aptariamame patriarchato pranešime spaudai, skirtingai nei popiežiaus žodžiuose, nėra nei vieno užuojautos žodžio Ukrainos žmonėms, Mariupolio, Charkovo, Kijevo priemiesčių gyventojams. Patriarchas šito vengė visas 69 dienas. Jis net nesistengia atlikti tėvo vaidmens savo vaikams ukrainiečiams, savo ukrainiečių kaimenei.
Ir jie tai mato ir pastebi. Štai kodėl UOB gali išsigelbėti tik tose teritorijose, kurias pasieks rusų tankai. Vyskupų instinktas yra tarnauti tai valdžiai, kuri dabar šeimininkauja. Tačiau UOB neturi ateities tose Ukrainos teritorijose, kurios liks už Kremliaus kontrolės ribų.
Ar UOB metropolitas Onufrijus turi ateitį? Kijevas jo tikrai neliečia. Be to, labai aukšti Ukrainos pareigūnai ragino jo neliesti, net nekalbėti apie UOB uždraudimą. Buvo imtasi teisėkūros iniciatyvų. Jos buvo pripažintos netinkamomis.
Klausimas yra kitoks. Kai naujosios Ukrainos kontūrai taps daugmaž aiškūs, tuomet ir bus pasiektas visiškas politinis konsensusas teritorijoje, kuri liks už Maskvos kontrolės ribų vertinant šiandienos įvykius ir Maskvos patriarcho poziciją.
Jei taip, į šį konsensusą tuoj pat atsižvelgs vietos vyskupai, kurie taip pat tuoj pat surengs sinodą, kad apsisaugotų. Jų pagrindinis instinktas – išsaugoti save. Tik jie dar nesupranta, kokia elgesio strategija lemia tokį rezultatą – patriotizmas ar rusiško pasaulio palaikymas. O kai paaiškės, kas yra valdžioje, kam tarnauti, viskas greitai išsispręs – jie iš karto pareikš savo lojalumą.
Ką patartumėte dabar daryti ortodoksų krikščionims, kad priartintų taiką?
– Apkuopkite aplink save esančią teritoriją. Bent jau pasirūpinkite, kad jūsų vidinis pasaulis, taip pat ir tų, kurie jums tikrai artimi ir brangūs, nebūtų užterštas karine propaganda.
