Ir darsyk apie istoriją – šį kartą apie istoriją mokykloje. Apie jaunųjų istorikų neseniai parengtą naują mokyklinę istorijos programą, kuri bene pirmąsyk šią savaitę buvo kolegų viešiau aptarta.
XVI amžiaus Lietuvos intelektualas Venclovas iš Maišiagalos aistringai svarstė lietuvių tautos kilmės klausimus, aukštino Lietuvos istoriją kūrusius stiprius vyrus ir su baime žvelgė į žydus bei laisvas, savarankiškas lietuvių moteris. Puiku, kad XXI amžiaus jaunieji mūsų istorikai įveikė žydų ir laisvų moterų baimę. Gaila, kad tapo ištikti lietuvių tautos ir stiprių vyrų baimės.
Gerai, kad ir naujoje programoje išliko svarbios sąvokos: „litvakai”, „Holokaustas”. Blogai, kad joje tarp daugybės sąvokų nebeliko „lietuvių”, „tautos”, „Lietuvos”, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės”, „Lietuvos Respublikos” sąvokų. Apskritai, ir lietuvių tauta, ir politinė Lietuvos tauta programoje pradingo kaip istorijos veikėjos.
Pamindami Lietuvos istorikų nuo XVI amžiaus gintą nuostatą, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija po Liublino unijos tęsiasi, jaunieji mūsų amžiaus istorikai po 1569-ųjų mato tik Abiejų Tautų Respubliką. Prūsų Lietuva su lietuvių intelektualų kurtu Karaliaučiaus universitetu, Mažoji Lietuva iš viso pradingsta. Kaip, beje, ir senieji prūsai.
Gražu, kad mokytojams siūloma tarp XVIII-XIX amžių sukilėlių aptarti ir Tado Kosciuškos sukilime dalyvavusį vyskupo Ignoto Masalskio ekonomą Bereką Joselevičių, išvedusį į kovą žydų karių būrį. Bet liūdna, kad tarp sukilėlių lieka nepaminėtas paties Tado Kosciuškos – svarbiausio herojaus, apie kurį lietuviai kūrė liaudies dainas – vardas. Programos citata: „’Už Jūsų ir Mūsų laisvę’: pasirinkto XVIII – XIX a. sukilėlio (Jokūbas Jasinskis, Berekas Joselevičius, Emilija Pliaterytė, Zigmantas Mineika ar kt.) biografijos aptarimas”.
Kodėl jaunųjų autorių dėmesio pristinga tiems reiškiniams ir įvykiams, toms Lietuvos asmenybėms, kurios natūraliai susieja lietuvius, Lietuvą su plačia pasaulio ir civilizacijų istorija?
Puiku, kad tarp „Valstybės tėvų ir moterų” programoje minimos Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė – Bitė. Graudu, kad šiame sąraše nutylėta kertinė Jono Basanavičiaus asmenybė. Programos citata: „Valstybės tėvai ir motinos: pasirinktos politinės asmenybės biografijos aptarimas (Felicija Bortkevičienė, Aleksandas Stulginskis, Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Antanas Smetona ar kt.)”.
Gražu, kad programoje atsiranda Mykolo Roemerio, Česlovo Milošo, Jerzy Giedroyco vardai, nors ir keistokai visi trys siejami su „ATR piliečio samprata”. Liūdna, kad visiškai nutylimi Stasys Šalkauskis, broliai Biržiškos ir kiti iš bajorų kilę lietuvių intelektualai, jungę LDK ir modernios Lietuvos Respublikos piliečio sampratas.
Gerai, kad pakankamai dėmesio skiriama Lietuvos partizanų vadams Jonui Žemaičiui – Vytautui ir Adolfui Ramanauskui – Vanagui. Keistoka, kad šiuosyk neatrasta vietos nė vienai partizanei – nei Dianai Glemžaitei, nei Monikai Alūzaitei.
Gerai, kad istorijos pamokose mokiniai bus supažindinti su svarbiausiomis Kovo 11 – osios Respublikos asmenybėmis: Vytautu Landsbergiu, Algirdu Brazausku, Valdu Adamkumi, net Dalia Grybauskaite. Kartu su Vytautu Landsbergiu programoje iškeliamas ir Vytautas Landsbergis – Žemkalnis: mokytojams teks paspėlioti, ar kaip vienintelis XX amžiaus architektas, ar kaip vienintelis Laikinosios vyriausybės narys? Tik keista, kad programą rašiusiems jauniesiems istorikams nepasirodė verti dėmesio nei Sąjūdį kūręs Romualdas Ozolas, nei Lietuvą 1990 – aisiais pasaulyje reprezentavusi pirmoji Respublikos premjerė.
Puiku, kad programa siūlo mokiniams mokytis pasakoti asmeninius istorinius pasakojimus. Liūdna, kad nė nemėgina mokinių supažindinti su daug amžių tautos ir jos istorikų kurtais bendraisiais pasakojimais. Programoje nutylimi šiuos pasakojimus kūrusių asmenybių – Alberto Kojalavičiaus, Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio, Vandos Daugirdaitės – Sruogienės, Marijos Gimbutienės, Edvardo Gudavičiaus – vardai.
Nežinia, kodėl Lietuvos ir Europos istorija naujoje programoje lieka tokia uždara. Kodėl jaunųjų autorių dėmesio pristinga tiems reiškiniams ir įvykiams, toms Lietuvos asmenybėms, kurios natūraliai susieja lietuvius, Lietuvą su plačia pasaulio ir civilizacijų istorija?
Iškalbinga ir pati programos pabaiga. Paskutinė X klasės programos dalis „Globalizacija ir pasaulis po 1990-ųjų” baigiama tema „XX a. trauminė atmintis ir jos paveldas dabartinėje Lietuvoje”. Kodėl ne Lietuvos kultūros, meno, mokslo, sporto pasiekimai pasaulyje, bet lietuvių „trauminė patirtis”? Kodėl paskutinis programos akcentas – ne Jonas Mekas, Marija Gimbutienė, Algirdas Julius Greimas, Icchokas Meras, Česlovas Milošas, Grigorijus Kanovičius, Mirga Gražinytė – Tyla, Asmik Grigorian, Arūnas Matelis ar Domantas Sabonis, bet „Istorinės diskusijos dėl lietuvių kolaboravimo su naciais ir sovietais 1940 – 1945 m.”?
Gerbiu jaunųjų istorikų nuveiktą darbą. Iš pagarbos jį ir aptariu. Labai norėtųsi, kad į savo mokyklinius pasakojimus žiūrėtume kuo rimčiau. Mat, jie, pasak istorijos semiotikų, veikdami jaunimo pažiūras, nuostatas, elgsenas ir apsisprendimus, patys kuria bendruomenės istoriją.
