Hansas Ursas Von Balthasaras (Hansas Ursas fon Baltazaras) (1905-1988 m.), šveicarų teologas ir Katalikų Bažnyčios kunigas, yra vienas žymiausių 20 a. teologų. Parašė 85 knygas, 500 straipsnių, daugybę esė bei meditacijų ir padarė 100 vertimų. Popiežius Jonas Paulius II buvo paskyręs jį kardinolu, tačiau teologas mirė prieš pat konsistoriją.
Mūsų skelbiama meditacija yra iš jo knygos „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“, kuri buvo išleista originalo kalba 1989 m. Teologas prieš mirtį 1988 m. per Visų Šventųjų iškilmę pats ją pabaigė redaguoti.
Knygoje yra 101 meditacija pagal įvairias Šventojo Rašto vietas. Šią knygą įkvėpė autoriaus mylimo šventojo Serafimo Saroviečio rūpestis ir raginimas pasivesti Šventajai Dvasiai, esančiai mumyse, kad galėtume suprasti Dievo Žodžio paprastumą.
Von Balthasaras savo gyvenime labai išgyveno, kad „mūsų dienomis šventasis tikėjimas į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų tapo drungnas, mūsų abejingumas ir neturėjimas aistros dėl susivienijimo su Dievu yra toks didelis, kad galima sakyti, mes apleidome tikrąjį krikščionišką gyvenimą ir Šventojo Rašto tekstai tapo mums visiškai svetimi, o daugelis sako, kad neįmanoma pamatyti Dievo nesuprantamuose Biblijos žodžiuose“.
Tačiau šv. Serafimas sako, kad „Jėzaus žodžiai taip paplito pasaulyje todėl, kad apaštalai pasivedė Šventajai Dvasiai, kuri leido jiems suprasti Viešpaties žodžius ir juos skelbti.“ Mylimo šv. Serafimo žodžiais Von Balthasaras ir pradeda savo meditacijų knygą.
Nejaugi aš, Viešpatie? ( Mt 26, 22)
Vis daugėja įvairiausių studijų apie Judą. Kai kurios jų, moderniosios, teigia, kad didžioji dalis to, kas kalbama apie Judą, yra tik legendos – juk reikėjo juodos avies ar atpirkimo ožio, kurį būtų galima kaltinti; arba kiti mano, kad išdavikas Judas pridengia Petro išsižadėjimą – trumpalaikį sumišimą, greitai ištaisytą graudžiomis ašaromis.
Gana keista yra tai, kad nors kiti mokiniai ir „pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų“ išduoti Jėzų (Lk 22, 23), atrodo, kad tik vienintelis Petras sau nekelia šio klausimo. Vietoj to, jis yra visiškai įsitikinęs, kad „Aš ir gyvybę už tave guldysiu“ (Jn 13, 37). Ir tik jis vienintelis išgirsta trigubą ištarmę apie būsimą jo išsigynimą, nors ši žinia niekaip nepakeičia Petro veiksmų.
Kitiems apaštalams Jėzus kalbėjo tik bendrais bruožais: „Jūs visi pasipiktinsite“ (Mk 14, 27; Mt 26, 31). Ir tikrai, jie visi jį apleido ir pabėgo (Mt 26, 57), vienas netgi išsinėrė iš savo drabužio ir pabėgo nuogas (Mk 14, 52).
Žvelgiant iš šio pabėgimo ir „pasipiktinimo“ Jėzumi perspektyvos (Mk 14, 27), yra suprantamas mokinių sumišimas ir netikrumas, išgirdus jo perspėjimą apie išdavystę – yra įmanoma, kad bet kuris iš jų galėtų būti išdavikas. Tikinčiam krikščioniui šis netikrumas tampa garantija, kai tikėjimas giliai jo širdyje kalba, jog Kristus mirė už visus nusidėjėlius, o tai reiškia – būtent už jį, ir todėl per jį (jo rankomis Kristus buvo nužudytas).
Šventasis Augustinas šią „už“ ir „per“ vienybę mėgo iliustruoti tokia metafora: pacientas geria savo gydytojo, kurio nužudymą pats suorganizavo, kraują, kaip gydančius vaistus. Šis vaizdinys išreiškia tai, ką daugelis šventųjų nuolat apmąstė kaip sielvarto ir dėkingumo mišinį.
Jėzus primygtinai siūlo, kad mes gertume išgydančiąją taurę, bet neužsimena, kaip mes ją gausime: „jei negersite mano kraujo, jūs neturėsite savyje gyvybės“, „kas geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 53-54). Štai čia ir yra felix culpa (lietuvių k. – laiminga kaltė), kurią skelbia Velykų Vigilijos Exultet himno žodžiai.
Mes visokiais būdais stengiamės pabėgti nuo šio lemtingo ir mirtino ryšio tarp kaltės ir permaldavimo (atsilyginimo). Tačiau Petro pastangos pabėgti išsižadant Jėzaus dar labiau šį ryšį patvirtina, jis tampa neišvengiamai akivaizdus. Mūsų gelmėse slypi tokios galimybės, apie kurias nei nenutuokiam, ir kurias viliamės piktai atmesti. Juk yra neįmanoma, kad prisiekinėčiau ir dievagočiausi, kad „aš nepažįstu šio žmogaus“ (Mt 26, 70-74).
Nerimas, sumaištis, baimė, galbūt kankinimai gali žmoguje atverti neįtikėtinus dalykus.
O Viešpats geriau mato, ką mes sugebame ir ko nesugebame, ir jis gali atsilaikyti prieš savo teisumu įsitikinusių mūsų tuščius plepalus. Nerimas, sumaištis, baimė, galbūt kankinimai gali žmoguje atverti neįtikėtinus dalykus.
Ar galime nuo šito kaip nors apsiginti? Vėl šventasis Augustinas sako: „Ar tu nori pabėgti nuo Jo? Geriau bėk pas Jį!” Iš tiesų, „aš slepiuosi Tavo žaizdose, Viešpatie“.
Manosios žaizdos yra Tavo, nors aš pats Tave sužeidžiau. Tavo žaizdos yra vienintelė vieta, kurioje galiu palaidoti ir paslėpti savąsias su viltimi, kad šios laidotuvės man nežinomu ir nesuvokiamu būdu ir man leis dalyvauti Tavo žaizdose, kad ir galėčiau papildyti „ko dar trūksta“ Tavo kentėjimams dėl Tavo Kūno, Bažnyčios (Kol 1, 24).
Ne taip darau, kaip Tomas, norėjęs įdėti savo pirštą į Tavo žaizdas, kad galėtų priartėti prie Tavęs; ne, aš abejoju ir nesu įsitikinęs, taip kaip Tu, kuris paaukojai Save būdamas Apleistasis ir Perdurtasis. Ir taip padarei ne trumpai akimirkai, bet amžinai, nes Tu pasiėmei savo žaizdas į amžinybę ir Tu leidi, kad Tavo Kraujas tekėtų visad naujas ir šviežias visose pasaulio Mišių taurėse, nuolatos ir be perstojo nuplaudamas Bažnyčios nuodėmes (kaip suprato šventoji Kotryna Sienietė), ir leisdamas Tavo tarnams „plauti savo apsiaustus ir juos išbaltinti Avinėlio krauju“ (Apr 7, 14).
Iš anglų kalbos vertė Aušra Mizgirienė.
