Svarstymus šia tema prasmingiausia pradėti nuo karo, kuris neabejotinai yra politinis reiškinys. Dabar visų žvilgsniai nukreipti į karą Ukrainoje. Daugumai žmonių karas atrodo neleistina kvailystė, tačiau kartu stebina, kaip tokiai baisiai kvailystei žmonės gali pasiryžti. Ryžosi, ryžtasi, ir panašu, kad ryšis ateityje. Juo kvailiau ir baisiau karas atrodo, juo sunkiau jį paaiškinti ir suprasti. Mokslas ir filosofija per silpni karui aiškinti.
Karas rodo, kad ne viskas yra žmogaus valioje
Mes panaikinome mirties bausmę žiauriausiam nusikaltėliui, tačiau nepanaikinome karo, ir mūsų priešą žudantys kariai vadinami ne nusikaltėliais, o tėvynės gynėjais.
Mes visi suprantame, kad profesionalus nusikaltėlis žudikas ir karys daro tą patį – žudo kilnius ir padorius žmones. Nėra abejonės, kad besiginantis karys yra teisingo karo pusėje, palyginus su jį užpuolusia, tačiau mus gąsdina šio pasaulio ir mūsų pačių prigimtis. Mes darome tai, ko nenorime ir ko neturėtume daryti, juk žudydami kitus neprarandame sugebėjimo mylėti ir užjausti. Vaikus mylintis tėvas taip pat gali būti žudikas.
Juo kvailiau ir baisiau karas atrodo, juo sunkiau jį paaiškinti ir suprasti.
Lietuviai paskutinius metus intensyviai ginčijosi apie lyties ir šeimos ryšį su žmogaus prigimtimi, tačiau dabar verčiami susidurti su tragiškiausiu savo prigimties aspektu.
Senajame prigimtinio įstatymo pasaulyje homoseksualumas buvo laikomas „nukrypimu“. Šiandien jis atskirtas nuo žmogaus prigimties ir vadinamas „socialine lytimi“ bei orientacija.
Šiandien homoseksualumas suvokiamas kaip nieko nelaužantis žmogaus kūno prigimtyje ir moralėje. Net kai sakoma „moterimi negimstama“, bet „gimstama homoseksualu“, mes jau netikime, kad apeliacijos į prigimtį gali išspręsti mūsų ginčus. Šį ginčą galima laimėti tik valios primetimu, o ne argumentais.
Mes niekada nenustojame ruoštis karui. Tačiau galioja posakis „nori taikos, ruoškis karui“. Kodėl neišnyksta reguliarios kariuomenės ir valstybės nenustoja galvoti apie būsimą karą? Kodėl žmonės gyvena laikino karo veiksmų atidėjimo, o ne amžinos taikos sąlygomis? Kodėl viena valstybė nori jėga kištis į kitos valstybės santvarką ir valdymą? Tai tokie pat klausimai, kaip ir kodėl vyras skiriasi nuo moters. Kodėl kare nekalbama apie toksišką vyriškumą?
Ieškant atsakymo į šiuos politinius klausimus neišvengiamai pereinama prie moralinių klausimų. Kodėl iš šio pasaulio neišnyksta žudikai, melagiai, išdavikai, godieji, piktieji, veidmainiai ir priešai? Iš kur šie ydingi reiškiniai ir kodėl jie yra? Tai daug sunkesni klausimai, negu tie, kuriuos politikams ir politikos menininkams užduoda televizijos laidose. Tai klausimai apie žmogaus ir politikos prigimtį.
Kodėl paprastas neišsimokslinęs žmogus pakyla iki dvasios aukštumų, o paragavęs daugybės bedvasių mokslų universitetuose voliojasi pasileidusiuose plepaluose? Kodėl mes taip mėgstame tuštybę, puikybę ir melą? Kodėl mus taip lengvai valdo niekų niekai ir tuštybių tuštybės? Pagaliau, kodėl yra blogis? Nuo šio klausimo reikia pradėti apmąstymus apie politikos prigimtį.
Negalvoti apie karą – tai reiškia „nesuprasti politikos“. Tai reiškia nesuprasti žmogaus. Politikos sampratas reikia skirstyti pagal požiūrį į žmogų. Norint suprasti politiką, reikia sau atsakyti į klausimą, ar žmogus yra geras, ar blogas iš prigimties. Neįmanoma pabėgti nuo žmogaus prigimties klausimo.
Priešas gali būti moraliai geras žmogus ir, nepaisant to, jį galima nužudyti kare. Tai šokiruojantis faktas. Žmonės žudo moraliai gerus žmones, o kulkai ar artilerijos sviediniui nėra skirtumo tarp gero ar blogo žmogaus.
Žmonių protas ir jausmai yra prieš karą, tačiau karai dar niekada nepaliko žmonijos istorijos ir nepasibaigė.
Mes nuolatos ruošiamės karui ir kare žudantys kariai yra ne žudikai, o didvyriai. Karas prasideda ne mūšio lauke, o mūsų šeimose, gatvėse, darbo kolektyvuose, parlamentuose ir universitetuose. Karas tik suteikia sankciją vienas kito naikinimui iki mirties. Kasdienybėje vyksta daugybė valstybės nesankcionuotų karų.
Karas prasideda ne mūšio lauke, o mūsų šeimose, gatvėse, darbo kolektyvuose, parlamentuose ir universitetuose.
Šio dalyko neįmanoma paaiškinti protu, nes protas negali susitaikyti su beprotybe ir nenori būti jos autorius. Karas rodo, kad ne viskas žmogaus valioje. Mes norime disponuoti dalykais, kurie nėra mūsų valioje, tačiau neturime jokios garantijos nuo karo, bado ir maro, kurie vis ryškiau matosi mūsų akiratyje. Dar prieš kelis mėnesius kalbėjome apie kovido marą, dabar jau mūsų lūpose karas ir badas.
Valdžia dar vakar negalėjo apsispręsti dėl automobilių mokesčio, o šiandien jau turi priimti gyvybę ir mirtį lemiančius sprendimus. Žmonės mano, kad protinga vengti karo, tačiau nuo jo neapsaugo nei išsilavinimas, nei mokslas, nei technikos laimėjimai ar nesibaigiančios kalbos apie taiką. Karas yra tokia pat žmonių pasaulio dalis kaip kalba, grožis ir vanduo.
Karą galima suprasti tik pripažinus, kad žmogus yra pavojinga, pažeista, savęs iki galo nevaldanti ir kitų asmens negerbianti būtybė. Karas rodo, kad sunku tikėti prigimtiniu žmogaus gerumu. Tai nereiškia, kad žmonių pasaulis yra orientuotas į blogį, o ne gėrį. Tai tik reiškia, kad tikėdami savo gerumu mes dažnai nematome polinkio į blogį. Jei visi žmonės pasakytų, ką vieni apie kitus galvoja, tai pasaulyje nebebūtų net kelių draugų ir paaiškėtų tikrasis mūsų veidmainiavimo mastas.
Tai Blezo Paskalio mintis. Tačiau dar labiau dėmesio vertas kitas jo pastebėjimas: „…tas pats žmogus, kuris praleidžia tiek dienų ir naktų siusdamas ir nusiminęs dėl prarasto posto ar kokio nors tariamo savo garbės įžeidimo, štai žino, kad viso neteks mirdamas, bet dėl to nei rūpinasi, nei jaudinasi.“
Karas yra tokia pat žmonių pasaulio dalis kaip kalba, grožis ir vanduo.
Tikrai keistas dalykas. Žmogus žino, kad visko neteks mirdamas, tačiau nori pagreitinti savo mirtį, eidamas į karą turint vienintelį tikrai garantuotą dalyką – mirtį, jis kvailai nepasitiki šia šimtaprocentine garantija ir savo rankomis bando viską pagreitinti.
Kaip tai paaiškinti?
Sunku rasti geresnį paaiškinimą, negu tas, kurį Laiške romiečiams pateikia apaštalas Paulius. Šis laiškas leidžia suprasti, kodėl žmogui reikia politinės valdžios ir Dievo malonės. Krikščionys apie politiką kalba net jos tiesiogiai neminėdami. Graikijos ir Romos filosofai nesuprato politikos. Paulius rašo: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.“
Tai žmogaus prigimties apibūdinimas, be kurio nesuprastume politikos. Nesuprastume nei ginčo dėl homoseksualų partnerystės, nei artėjančio pasaulinio, jau trečiojo, karo.
Žmogaus prigimtis yra pirmiau politikos
Pradėkime nuo kūno. Paulius sako, kad mes kaip vidiniai žmonės kalbame apie gėrį ir Dievo įstatymą, tačiau savo kūno nariuose jaučiame kitą įstatymą (žr. Rom 7, 23). Pritaikius mūsų šios dienos temai, kalbame apie taiką, bet nepastebimai einame link karo, kurio nenorime. Tai yra, darome tai, ko nenorime, ir tai ne atsitiktinumas, o toks pat neatskiriamas nuo žmogaus dalykas kaip nosis ar dvi ausys.
Paulius užduoda klausimą, kurio mes šiandien sau nenorime ir nesugebame užduoti – „kas veikia mumyse, kai mes darome tai, ko nenorime?“ Kas apriboja mūsų protą ir paverčia mus belaisviais dar iki nesąmonės padarymo pradžios?
Norint rasti atsakymą į šį klausimą, reikia sugrįžti prie Senojo Testamento, nes nieko geriau neįmanoma sugalvoti. Politikai ir politikos mokslininkai viską nori suvesti į visuomenę, ekonomiką ar Vladimiro Putino psichiką. Tačiau tai tik paviršius ir didelis supaprastinimas.
Politikai ir politikos mokslininkai viską nori suvesti į visuomenę, ekonomiką ar Vladimiro Putino psichiką. Tačiau tai tik paviršius ir didelis supaprastinimas.
Krikščionys jau seniai žino, kad kančia nėra vien tik visuomenės ir politikos kūrinys, bet į žmogaus gyvenimą ateina dėl kažkokios gilesnės, sunkiai suprantamos priežasties, kaip kažkas nenorima ir neprašyta.
Blogiui paaiškinti tinka Evangelijos pagal Joną primenami Senojo Testamento žodžiai: „Jie manęs nekentė be priežasties“ (Jn 15,25), dar kartą: „Jie manęs nekentė be priežasties.“ Tai reiškia, kad blogis gali neturėti priežasties ir būti giliau negu sugeba pažinti mūsų humanitariniai ir socialiniai mokslai, įskaitant ir bet kurį kitą mokslą.
Žmogaus prigimtis yra kažkas pirmiau politikos, ir ši (t. y. politika) yra tik todėl, kad turime prigimtį, komplikuotą prigimtį.
Krikščionis nesako, ar bent jau neturėtų sakyti „aš esu cheminės reakcijos, politinė santvarka ir ekonomika“. Jo nuomone, Dievo asmens tobulumas būtinai reikalauja suvokti žmogaus netobulumą.
Pauliaus aprašytas vidinis žmogus yra blogas sociologas, nes jo pasaulio supratimas nepriklauso vien tik nuo visuomenės, bet siekia daug giliau. Visuomenė yra tik vienas iš žmogaus gyvenimo atsitiktinumų. Prisiminkime Pauliaus „aš net neišmanau, ką darąs…“, ir visuomenė to negali ištaisyti. Nei komunizmas, nei liberalizmas.
Dabar jau tikrai sugrįžkime prie Senojo Testamento, mokslininkams dėl savo neempirinio pobūdžio netinkančios ir nepatinkančios knygos.
Iš pradžių žmonių giminės nariams nebuvo skirta mirti. Kaip juos pagal savo gerumą sukūręs Dievas leido mirti? Kaip Jis leidžia karą?
Atsakymas: dėl jų pačių nepaklusnumo, kuris sugadino žmonių prigimtį, ir tas sugedimas tapo jų pažeistumo ir mirtingumo priežastimi.
Žmogus yra prieštaringa būtybė. Nori būti kartu su kitais žmonėmis, bet linkęs nesutarti ir yra pati nedraugiškiausia būtybė.
Šv. Augustino žodžiais, žmogaus prigimtis yra gera, bet jo valia linkusi į blogį, t. y. prigimties iškraipymą. Jai suvaldyti neužtenka žmogaus, bet reikia jo Kūrėjo malonės, neužtenka psichoterapijos ir Europos Sąjungos. Paskutinius metus metafizikos nemėgstantys lietuviai, diskutuodami politiniais klausimais, kalbėjo apie metafiziką, dažnai prieš savo valią. Taip buvo šeimos, „socialinės lyties“ ir karo Ukrainoje klausimais.
Politika prasideda ne nuo rinkimų ar parlamento. Ji prasideda nuo metafizikos. Mes nepasitikime prigimties galia, ir manome galį išsivaduoti nuo jos apribojimų, tačiau ji vis naujais pavidalais primena savo tvarką.
Vyksta tarytum kokia politikų, t. y. savo įstatymus leidžiančiųjų, ir prigimties įstatymo kova. Politikai sako, kad nėra jokio prigimtinio įstatymo, tačiau prigimtis nepaiso jų kalbų ir keršija daugybe būdų. Tai pagrindinis Vakarų civilizacijos karas. Viskas atrodo konvencijomis, tačiau prigimtis tokia nėra. Ir tai per mūsų didelius ir mažus karus vis labiau aiškėja.
Vienas žmonių pralaimėjimas prieš prigimtį arba gamtą jau visuotinai pripažįstamas. Žmogaus manipuliacijos gamtai, o tai artima prigimčiai, pasiekė ribą, kurios negalima peržengti, norint išvengti ekologinės katastrofos. Dievas yra daug geresnis gamtos šeimininkas, negu žmogus.
Mes galime sugalvoti daug optimistinių fantazijų apie žmogaus laimę, tačiau prigimtis užsispyrusiai diktuoja savo tvarką ir, panašu, nėra tokia demokratiška, kaip mums norėtųsi. Šv. Pauliaus aptarta žmogaus prigimtis nesiduoda demokratizuojama, kaip nepasidavė ir sovietizuojama.
Politika prasideda nuo ginčių apie žmogaus prigimtį ir tai, kas yra žmogiška. Kūno supratimas yra socialinis fenomenas, tačiau ar vien tik socialinis? Tas pats su karu. Jo šaltinis yra gilesnis, negu besikeičiančios socialinio ir politinio gyvenimo aplinkybės. Protas sako „venkite karo“, tačiau kažkokia už mus galingesnė jėga nuo jo neleidžia pabėgti. Net netikintys pradeda melsti jo pabaigos arba kvailai kaltina Dievą.
Ar karas yra prieš žmogaus prigimtį?
Atsakymas sunkus ir skaudus: taip ir ne. Tai kažkas visiškai tolima, bet kartu ir labai artima. Žmonės pyktį ir žiaurumą randa ne kare, bet atsineša į jį, panašiai kaip gailestingumą ir užuojautą.
Karo akademijose vienu ir tuo pačiu metu mokoma dorybių ir žudyti. Abiejų kariaujančių pusių kariai prašo Dievo pagalbos. Galima išgirsti sakant, kad karas vyrą padarė vyru, drąsiu ir stipriu žmogumi. Viskas daug sudėtingiau, negu galima išgirsti mūsų dabartinėse diskusijose.
Krikščionybės neįmanoma suprasti be nuodėmės, t. y. nukrypimo nuo tvarkos. Tą patį galima pasakyti apie politiką. Kančia visada yra prieš žmogaus prigimtį, ir mes jos norime išvengti. Pirmieji krikščionys kankiniais nepripažindavo savo noru kankinystės ieškojusių žmonių.
Tikra kančia visada peržengia žmogaus valią ir turi už jį didesnę priežastį. Būtent todėl krikščionys kalba apie pasaulio atpirkimą ir jo kantriai laukia. Sveikatos ministerija niekada nepašalins kančios.
Žmogaus optimizmas ir pesimizmas yra paviršutiniški dalykai. Viskas daug giliau, sudėtingiau ir tragiškiau. Mūsų politikai negali pasiduoti paviršutiniškumams, nors paskutiniu metu tai labai mėgsta daryti, ir galima sakyti, vien tik tai ir daro.
Laikas sugrįžti prie rimto požiūrio į žmogų.
Lietuvos politika vis labiau darosi išgalvota, neatsižvelgianti į prigimtinį įstatymą. Mūsų politinė tvarka dirbtinai atskiriama nuo žmogaus prigimties. Kiekviena nauja vyriausybė griebiasi to, ką perskaito užsienio portaluose, tarytum šis pasaulis būtų interneto portalas.
Lietuvos politika vis labiau darosi išgalvota, neatsižvelgianti į prigimtinį įstatymą.
Vyksta didelis eksperimentas su žmogaus prigimtimi. Jo pasekmes pamatysime vėliau, ir galime net jų nespėti aprašyti naujienų portaluose, nes tai jau gali būti visko pabaiga.
Krikščioniška prigimties nuodėmės samprata leidžia suprasti žmogų ir politiką. Kai jos nelieka, prasideda nesibaigiantys žmogiškosios laimės, kuri iš tikrųjų dažnai yra nelaimė, žadėjimas.
Dabartiniai mokslininkai, įskaitant politikos mokslininkus, negali kalbėti apie prigimtinę nuodėmę, nes tai nėra jų metodams tinkantis dalykas. Prigimtinės nuodėmės idėja sako, kad iš pradžių pasaulis ir žmogus buvo kitokie negu dabar, tačiau sugedo, ir to negali ištaisyti nei dirbtinis intelektas, nei kompiuterinis raštingumas.
Liberalams prigimtinės nuodėmės idėja nepatinka, nes kalbama apie visos žmonių giminės, o ne atskirų individų pažeistumą. Jie mano, kad žmogus yra geras iš prigimties. Aišku, kol nepaima kirvio į rankas kaip Raskolnikovas ar Putinas.
Liberalai klysta, peccatum originale prasideda kartu su žmogaus laisve, ir tai būdinga visiems žmonėms, ir todėl, galima sakyti, prigimta. Dabar turime kantriai laukti liberalų pralaimėto karo su prigimtimi pabaigos.
Žmonėms ne tik šiandien, bet nuolatos nepavyksta tinkamai sutvarkyti savo gyvenimo. Jie šiame gyvenime negali būti laimingi, ir gyvena tik ateities lūkesčiais. Joks žmonių sugalvotas įstatymas to nepajėgus pakeisti, ir mes tik save tuščiai apgaudinėjame, tam skiriame tik daug žodžių ir jėgų, jog Dievas tikriausiai iš mūsų juokiasi, nors ne piktai, o linkėdamas atsitokėti.
Be krikščionybės mes pradedame nematyti tikrovės ir tai, ko mums norisi, suvokiame kaip esamą, t. y. neskiriame sapno ir tikrovės, kol neatsibundame pažadinti raketų. Mes norime taikos ir galvojame, kad karas tik filmuose ir kompiuteryje. Mes norime lygybės ir galvojame, kad vyras nesiskiria nuo moters. Mes norime laimės ir galvojame, jog ji pasiekiama politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis.
Deja, mes taip stengiamės paslėpti tiesą apie save ir norime atrodyti tuo, kuo iš tikrųjų nesame.
Dauguma mūsų politikų neturi didelių simpatijų krikščionybei. Todėl priversti klysti, kaip dažnai klysta patys krikščionys – tikroji žmogaus prigimtis sumaišoma su įsivaizduojama, ir tai plinta kaip kultūros virusas, tik jo plitimui stabdyti mes negalvojame skelbti pandemijos.
Prigimtinės nuodėmės pažeistas žmogus negali be Dievo malonės sugrįžti į normalią būklę. Kitas malonės vardas yra meilė. Be jos žmogus negali, ir tai yra jo normalus poreikis.
Krikščionių meilė nėra trumpalaikis jausmas ar sentimentas, kaip dažnai moko masinė kultūra. Tai būties pagrindas, kas reiškia ir jos numanomą ryšį su politika. Niekas kitas šio dalyko taip nepadeda suprasti kaip krikščionybė.
Norint pamatyti meilę politikoje, nebūtinai krikščionys yra geriausias pavyzdys. Tačiau dabar tik jie saugo tiesą apie artimo meilės reikšmę daugybės mums tolimų žmonių pasaulyje.
Krikščionys supranta, kad tikėjimas Dievu negali būti paverstas politika. Kristus nėra sociologinė sąvoka ir institucija. Krikščionybė moko svarbiausio dalyko: žmogus nėra tuo, ką apie jį sako komunistai, liberalai, konservatoriai ir nacionalistai. Jis yra ne iš šio pasaulio, ir todėl be Dievo Apreiškimo nesuprantamas.
Panašiai, kaip mums dabar nesuprantamas karas Ukrainoje. Pasakėme daug žodžių apie jį, bet iki galo nesuprantame, ir tik kalbame iš nevilties arba vilties. Diabetikas supranta, kad jo kūnas priklauso ne jam, o diabetui. Taip pat reikia mąstyti apie politiką. Ji nepriklauso mokslininkams ir filosofams, bet atvirkščiai, mus visus valdo. Mirtis vieną dieną ir be karo sunaikina visus kūnus, todėl krikščionybė moko saugoti tai, kas nemirtinga, t. y. žmogaus sielą.
Politikai, teisininkai, ekonomistai, mokslininkai ir žurnalistai šiam uždaviniui netinka. Jie yra tik diabetikai, kurių kūnas priklauso diabetui ir jį gydantiems vaistams.
Krikščionybė svarbi politiškai, nes į žmogų moko žiūrėti iš jį peržengiančios perspektyvos, kuri vadinama transcendentine. Jos nereikia kaip nors papildomai supolitinti arba nupolitinti. Ji savaime yra politiška. Be jos neįmanoma suprasti politikos ir galima tik stebėtis, kaip iš jos dabar ant kiekvieno kampo šaipomasi. Nors tai jau tikriausiai ir yra krikščionybės nesupratusi politika. Šaipytis iš krikščionybės reiškia nesuprasti politikos.
Karas Ukrainoje tik dar kartą parodo, jog žmonės yra mirtingi kaip gyvūnai, bet kartais savo pasiaukojimu tampa nemirtingi kaip dievai.
Mano apmąstymų tikslas nebuvo krikščionybės apologetika. Tiesiog norėta priminti, kad tai, ko negali filosofija ir mokslas, pajėgi padaryti religija, ir todėl protinga įsiklausyti į jos nutildytą balsą.
Krikščionybė primena, kad visi žmonės, taip pat ir filosofai, yra nutolę nuo tiesos. Karas Ukrainoje tik dar kartą parodo, jog žmonės yra mirtingi kaip gyvūnai, bet kartais savo pasiaukojimu tampa nemirtingi kaip dievai.
Tai reiškia, kad žmogus yra tarpininkas tarp gyvūnų ir dievų. Sakykime daugiskaita „dievų“, nes keistas dalykas: nerasdami Dievo, sekuliaria vadinamos Lietuvos piliečiai šiandien susikūrė tiek daug netikrų politinių dievų, jog prieš juos nublanksta visi pagoniškų dievų panteonai.
Pradėjusi nuo pagonybės Lietuva sugrįžta prie pagoniškos žmogaus ir politikos sampratos. Tačiau tam trukdo krikščionybė, kuri sako, kad po jos jau negali būti taip, kaip buvo iki jos. Nebegali būti Atėnų, Romos ir Žemaitijos iki krikšto.
Po krikščionybės be jos neįmanoma suprasti politikos, nors dabar veikia galinga jos išstūmimo į paraštę jėga.
Net pačios krikščioniškos Bažnyčios save paverčia humanitarinėmis pagalbos organizacijomis, o ne politinėmis Kristaus atstovėmis. Tai jų didelė klaida.
Šiandien šalia Europos Sąjungoje visuomene virstančios Lietuvos valstybės vienintelė rimta politinė institucija yra Bažnyčia. Atstovauti Dievo Sūnų yra daug rimtesnis uždavinys, negu atstovauti neaiškių interesų, pagal skonį balsuojančius rinkėjus.
