Ukrainoje vyksta plataus masto karas, todėl verta prisiminti biblinį požiūrį į šį baisų reiškinį. Siūlome tekstą parengtą pagal Ukrainos ortodoksų kunigo Vladimiro Dolgicho įžvalgas apie karo doktriną išdėstytą Pakartoto Įstatymo knygoje.
Šis pasaulis pilnas blogio ir kančios. Karai, susirėmimai ir apskritai bet kokie koviniai veiksmai prasideda ir vyksta ne Dievo, bet žmogaus rankomis. Karai visada ir visur atneša skausmą, kraują ir mirtį, bet ar galime sakyti, kad krikščionybė yra pacifistinė religija? Visai ne.
Krikščionys puikiai supranta, kad žmogus ir pasaulis yra itin ligoti, ir neturi iliuzijų dėl galimybės sukurti Dangaus Karalystę Žemėje. Kartu vis dar siekiame taikos ir smerkiame agresiją. Deja, gyvenant šiame „ašarų klonyje” atsitinka taip, kad vienos rūšies smurtą galima sustabdyti tik kitos rūšies smurtu.
Krikščionių stovykloje yra kategoriškų bet kokio karo, net ir gynybinio, priešininkų. Savo pozicijai pagrįsti jie pasitelkia Kristaus žodžius: „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus” (Mt 26, 52). Tačiau ar tikrai čia ginama pacifistinė pozicija? Atsigręžkime į Bažnyčios Tėvus.
Manau, kad daugelis žmonių prisimena aplinkybes, kuriomis buvo ištarti šie Gelbėtojo žodžiai. Taigi šv. Jonas Auksaburnis šioje eilutėje įžvelgia du dalykus. Pirmiausia, svarbu atkreipti dėmesį, kad suėmimą ir šmeižtą Kristus patiria savo noru, antra, bausmės grėsmė yra galima žmonėms, kurie inicijavo išpuolį.
Tai reiškia, kad pagal Kristaus žodžius bus nubausti kraujo praliejimo kurstytojai, o tiesa yra gynybinėje pusėje. Taip susidaro situacija, kai vienas smurtas turi sustabdyti kitą smurtą. Argi ne taip samprotaujame, kai matome blogį ir kančią bei kreipiamės į Dievo Apvaizdą? Iš tiesų šv. Jeronimas Stridonas taip pat kalba apie užpuolimo iniciatoriaus mirtį nuo kalavijo.
Šiek tiek kitokią nuomonę pateikia Teodoras Studitas. Jis mano, kad Kristaus žodžiai taikomi ne visiems žmonėms, o tik Bažnyčiai, tiksliau, vyskupams, kurie girdėjo Išganytoją. Jo laikais buvo smurtaujama prieš eretikus pauliečius, todėl jis pabrėžia, kad bet koks fizinis smurtas prieš atkritusius nuo tikėjimo yra neleistinas, nes tai didelė nuodėmė. Taigi matome, kad nors Bažnyčios Tėvai nepritaria bet kokiam kraujo praliejimui, jie nedraudžia karinės tarnybos kaip tokios.
Akivaizdu, kad Šventajame Rašte karo tema dažniausiai aptinkama Senajame Testamente. Pakartoto Įstatymo knygoje yra žodžiai, kurie aiškiai rodo, kad Dievas remia einančius kovoti su priešu: „Kai, eidamas į karo žygį prieš savo priešus, pamatysi žirgus ir vežimus – didesnę kariuomenę negu tavo, jų nebijok, nes Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, yra su tavimi.
Prieš prasidedant mūšiui, kunigas išeis į priekį ir pasakys kareiviams kalbą. Jiems sakys: ‘Klausykis, Izraeli! Šiandien jūs einate į mūšį su savo priešais. Nebūkite nusiminę! Jų nebijokite, nuo jų nedrebėkite ir nepasiduokite klaikui, nes pats Viešpats, jūsų Dievas, žygiuoja su jumis į mūšį kovoti už jus prieš jūsų priešus ir duoti jums pergalės’.“ (Įst 20, 1-4)
Tačiau ką mes žinome apie Senojo Testamento karus? Esame įpratę girdėti apie neįtikėtiną, kaip mums atrodo, Senojo Testamento karų žiaurumą. Tačiau iš tiesų Senojo Testamento karo įstatymai buvo daug humaniškesni nei šiuolaikinio pasaulio.
Pavyzdžiui, šiandien į kariuomenę imami aštuoniolikmečiai vaikinai, vakarykščiai moksleiviai. Žinoma, viena yra taiki tarnyba, kuri labai naudinga jauno žmogaus vystymuisi, o visai kas kita – kariniai veiksmai. Šiais laikais jaunuoliai, kone paaugliai, siunčiami į tikrų kovos veiksmų zoną.
Pas senovės izraelitus taip nebuvo: „Ar yra kas nors, kuris pasistatė naujus namus, bet dar nešventė įkurtuvių? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas nešvęstų jo įkurtuvių. Ar yra kas nors, kuris įsiveisė vynuogyną, bet dar nesidžiaugė jo vaisiais? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas nesidžiaugtų jo vaisiais. Ar yra kas nors, kuris yra susižadėjęs su moterimi, bet dar nėra jos vedęs? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas jos nevestų.“ (Įst 20, 5-7)
Kitaip tariant, Senojo Testamento laikais buvo tikima, kad prieš šaukimą į karą vyrui reikia pasidžiaugti savo gyvenimu, šeima, namais. Kodėl visa tai? Tiesiog buvo svarbu, kad būsimasis gynėjas suprastų, už ką ir dėl ko jis kovoja, ką gindamas gali mirti. Vyras, patyręs meilės džiaugsmą su moterimi ir tėvystės laimę, turintis namų ūkį, buvo kur kas labiau motyvuotas ir nepalyginamai išmintingesnis už gyvenimo nemačiusį jaunuolį. Toks vyras aiškiai žinojo, ką gina.
Senojo Testamento laikais buvo tikima, kad prieš šaukimą į karą vyrui reikia pasidžiaugti savo gyvenimu, šeima, namais.
Ir dar viena taisyklė: „Ar yra kas nors išsigandęs ir nusiminęs? Teeina jis namo, kad per jį brolių drąsa neišblėstų.“ (Įst 20, 8) Bailiai nebuvo imami į karą. Vyro drąsa labai priklauso nuo aiškiai suformuoto požiūrio, nuo vidinės gelmės, nuo supratimo, kas vyksta, ir daugeliu atvejų toks gali būti tik pakankamai brandus žmogus, visų pirma subrendęs protu.
Biblijos karo įstatymų etika reikalauja, kad prieš pradedant karo veiksmus priešui reikia pasiūlyti taiką: „Prisiartinęs prie miesto jį užpulti, pasiūlyk jam taikos sąlygas. Jeigu jis tavo taikos sąlygas priima ir tau pasiduoda, tada visi jame esantys žmonės turės tau lažą eiti.” (Įst 20, 10-11).
Kaip matome, net tokio baisaus reiškinio kaip karas atveju Šventasis Raštas būna daug taikesnis, teisingesnis ir humaniškesnis už šiuolaikinius papročius. Dievo žodis yra amžinas, bet visus žmonių taikos susitarimus, kaip sakė italų generolas Giulio Douhetis, karo vėjas nušluoja kaip sausus lapus.
Bet kuriuo atveju karas yra didelė nelaimė. Pasitikime Dievu ir meldžiamės, kad karas Ukrainos žemėje greičiau baigtųsi, bent jau dėl dabar kariaujančių vaikinų dar neatradusių gyvenimo grožio ir ne visada tiksliai žinančių už ką kovoja.
