Kai V. Putinas Šiaurės karą pavadino septynmečiu, jį pataisė dešimties metų moksleivis. Bet kas pasakys Kremliui apie daug didesnes istorijos nesuvokimo klaidas?
Jau seniai žinomas nesuprantamas Kremliaus vadovo noras pateikti netikslius istorinius vertinimus ir remtis neegzistuojančiais istoriniais įvykiais. Jie netgi tapo ironijos objektu. Tačiau Rusijos Federacijos vadovas puikiai supranta, koks svarbus ir reikalingas istorinis išdėstymas „rusiškojo pasaulio“ idėjai propaguoti savo šalyje, o svarbiausia – užsienyje. Tačiau atėjo laikas trumpai apžvelgti visas šias istorinių faktų interpretacijas ir fikcijas.
Kažkada Rusijos Federacijos prezidentas pasakė, kad SSRS galėjo nugalėti nacistinę Vokietiją ir be Ukrainos, užsimindamas apie lemiamą rusų indėlį į pergalę prieš nacius. Tada Kremliui teko atnešti Antrojo pasaulinio karo pasekmių Sovietų Sąjungai statistiką. Iš 20 milijonų žuvusių sovietų žmonių beveik 10 milijonų buvo Ukrainos gyventojai. Tarp 26 milijonų SSRS demografinių nuostolių daugiau nei 13 milijonų sudaro Ukraina. Tad ukrainiečių indėlis į pergalę santykinai kur kas reikšmingesnis.
Be to, Maskva pradėjo primesti pasakojimą, kad Ukrainos žmonės bendradarbiavo su Vermachtu ir SS. Kruopščiai išnagrinėjus šį klausimą paaiškėjo, kad Vermachto daliniuose rusų buvo šešis – septynis kartus daugiau, nei ukrainiečių.
Kalbant apie SS dalinius, Maskva nuolat minėjo ukrainiečių Galicijos diviziją, tačiau nekalbėjo apie savo SS divizijas: 1-oji ir 2-oji Rusijos SS divizijos, SS Rusland divizija ir 15-asis SS kazokų korpusas. Taigi, SS daliniuose buvo daugiau nei penkis kartus rusų nei ukrainiečių, o atsižvelgiant į tai, kad Galicijos divizija karą baigė kaip sąjungininkų karinis vienetas, jos kovotojai nebuvo persekiojimo pagal Niurnbergo tribunolo sprendimus, skirtingai nei Rusijos SS divizijų kariai.
Kubanės regione 70% mirusių iš bado buvo ukrainiečiai
Kremlius toliau teigia, kad 1932–33 m. badavo ne tik Ukraina, paminėdamas ir Rusijos teritorijas. Lieka priminti, kad per Holodomorą Ukrainoje mirė 7 milijonai žmonių, o Rusijos Federacijos teritorijoje badas buvo tik tose srityse, kuriose ukrainiečiai sudarė nemažą procentą.
Kubanės regione 70 proc. mirusių iš bado buvo ukrainiečiai. Po Holodomoro ten neliko nė vienos ukrainiečių mokyklos ar bibliotekos, nepaisant to, kad iki tragedijos ukrainiečiai sudarė du trečdalius regiono gyventojų.
Netoliese, Stavropolyje, ukrainiečiai sudarė beveik trečdalį gyventojų, taip pat prie Dono ir Rusijos Federacijos Centrinio Černozemlės srities, kur ukrainiečių mirė kur kas daugiau nei kitų vietinių etninių bendrijų. Po bado 1932–33 m. ukrainiečių skaičius šiuose Rusijos regionuose buvo sumažintas tris kartus, jie tapo marginalia mažuma.
Ir galiausiai Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovo S. Lavrovo pareiškimas apie Kijevo pasisavintą bendrą istoriją. Kalbama apie Ukrainos prezidento sprendimą Kijevo ir Rusios krikštą 988 metais švęsti kaip Ukrainos valstybingumo pradžią.
Kremliui reikia priminti, kad jis neturi nieko bendra su šiuo įvykiu, nes Maskva buvo įkurta tik 1147 m., o Kijevas – 482 m. Regionas aplink Maskvos upę Kristaus mokymą priima tik praėjus 200 metų po Kijevo krikšto. O didysis Kijevo kunigaikštis Vladimiras turėjo numalšinti antikrikščioniškus sukilimus Novgorode, Belozere ir kitose vietovėse, kur gyveno rusai, pirmenybę teikę slavų stabmeldybei, o ne Kristaus tikėjimui.
Na, o vyšnia ant torto tokia: naujausias Kremliaus vadovo pareiškimas, kad Rusija per Septynerių metų karą kariavo su švedais. Apie tai prezidentas pranešė Vladivostoko susitikime su moksleiviais. Dešimtmetis berniukas pataisė Rusijos Federacijos vadovą sakydamas, kad karas su švedais vadinamas Šiaurės ir truko nuo 1700 iki 1721 m. Septynerių metų karas buvo po kelių dešimtmečių su Prūsija.
Rusijos Federacijos vadovas padėkojo mokiniui už tokią pastabą, tačiau kas pasakys Kremliui apie pavojingus istorinius vertinimus, kuriuos Maskva nuolat daro įgyvendindama savo agresyvią politiką kaimynų – ukrainiečių – atžvilgiu? Tai sunkesnis klausimas.
