Vienas įspūdingiausių Evangelijoje yra pasakojimas apie Jėzaus gundymą. Po krikšto Jordano upėje Jėzus pasitraukė į dykumą; čia meldėsi, pasninkavo ir rengėsi savo misijai – skelbti išganymo Evangeliją. Gundytojas nujautė, kad Jėzus yra žmonių lauktasis Mesijas, kovosiantis už tai, kad ne jis, o Dievas viešpatautų žmonių širdyse, ir bandė atitraukti Jėzų nuo jo misijos.
Kai Jėzus buvo labai alkanas, prisiartinęs prie jo velnias pasiūlė akmenis paversti duona. Paskui siūlė viešpatauti pasaulio karalystėms ir pažadėjo atiduoti jas Jėzui, jei tik šis pripažins jo valdžią ir jį pagarbins. Gundytojas net patarė Jėzui, kaip jis turėtų nustebinti žmones ir tokiu būdu patraukti juos prie savęs: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo šventyklos žemyn, nes parašyta: ʽJis palieps savo angelams sergėti tave. Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojų į akmenisʼ“ (plg. Lk 4, 1–13).
Šiuos tris velnio gundymus gali patirti kiekvienas žmogus. Gyvendami žemėje, mes turime įvairiausių kūno poreikių: jaučiame alkį bei troškulį, mums reikia saugumo, esame stipriai traukiami pradėti gyvybę ir t. t.
Visi šie polinkiai, jeigu mes juos kontroliuojame, yra Dievo dovana, nes padeda mums gyventi žemėje. Tačiau kūno polinkiai gali pridaryti bėdų, jeigu jie nustelbia dvasinius poreikius, jei juos pradedame tenkinti netvarkingai, neįsiklausydami į Dievo balsą, kalbantį per mūsų sąžinę.
Labai stiprus yra gundymas valdžia, nes ji suteikia žmogui daug galimybių ir laisvių.
Labai stiprus yra gundymas valdžia, nes ji suteikia žmogui daug galimybių ir laisvių. Turėdamas valdžią žmogus užsitikrina nevaržomą galimybę naudotis šios žemės gėrybėmis ir kontroliuoti kitus žmones, kad jie ne tik nekliudytų, bet ir mums tarnautų.
Pats blogiausias valdžios panaudojimas – kai ji yra sąžinės neturinčio žmogaus rankose ir šis gali manipuliuoti žmonių likimais. Tokių pavyzdžių yra pilnas dabartinis pasaulis, pradedant Rusija ir baigiant komunistiniais režimais Lotynų Amerikos šalyse.
Vyresnioji lietuvių karta gerai prisimena 50 metų trukusį okupacijos laikotarpį, kai pataikaujantieji valdžiai buvo privilegijuoti, o laisvę branginantieji – beteisiai.
Trečias sunkus gundymas, kuriam daugelis nesugeba pasipriešinti, yra noras iškilti virš kitų – pasirodyti geresniam, išmintingesniam ar galingesniam už kitus. Tai gundymas puikybe. Šis gundymas yra tuo pavojingas, kad gundomasis net neįžvelgia puikybės pavojaus.
Gundymuose laimi tik tie, kurie pasitiki ne savimi, bet Dievu.
Nekontroliuojama puikybė ant šlovės pjedestalo užkelia žmogaus „aš“, ir tokio savimylos gyvenime pamažu nebelieka vietos Dievui. Pats kraštutinis puikybės žingsnis – kai žmogus apsisprendžia, kad jam visiškai nebereikia Dievo, nes jis pats gali kuo puikiausiai tvarkytis savo gyvenime.
Šventajame Rašte randame daug puikybės pavyzdžių. Vienas iš jų – Babelio bokšto statyba, kai žmonės panoro įamžinti save, pastatydami dangų siekiantį bokštą (plg. Pr 11, 1−9), bet Dievas sumaišė statytojų kalbas ir bokštas liko neužbaigtas. Puikybė trukdo susikalbėti ne tik Babelio bokšto statytojams, bet ir visiems, kurie nekovoja su šiuo gundymu.
Ką turime daryti, kad būtume pajėgūs pasipriešinti bet kokiam gundymui? Jei pasitikėsime tik savo jėgomis, tikrai pralaimėsime. Gundymuose laimi tik tie, kurie pasitiki ne savimi, bet Dievu, todėl Dievo žodis kaip svarbiausią ginklą pataria pasninką ir maldą. Kartą mokiniai klausė Jėzaus, kodėl jiems nepasisekė iš apsėstojo išvaryti demoną. Jėzus jiems atsakė: „Šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku“ (Mt 17, 21).
Pradėjome šventąjį Gavėnios metą. Rengdamiesi šv. Velykoms – sutikti mirtį nugalėjusį Viešpatį, prisiminkime jo nurodymą, kaip galima laimėti kovą prieš piktąjį, kad Dievas viešpatautų mūsų širdyse ir visuomenėje.
