Įprastai vykstančias Kovo 11-osios tautinių jėgų eitynes šiemet dėl pandemijos pakeitė „važiuotynės“ – keliuose Lietuvos miestuose vykęs automobilių paradas.
Dauguma dalyvių buvo iškėlę Lietuvos bei istorines vėliavas, renginį sergėjo keletas policijos ekipažų. Nemaža dalis atvyko šeimomis, su vaikais. Kai kurie dalyviai važiavo keturračiais, taip pat – motociklais.
Anot „važiuotynių“ organizatorių, panašūs renginiai ketvirtadienį vyko ir kituose Lietuvos miestuose.
Organizatoriai feisbuke paskelbtame renginyje teigė, kad „važiuotynėse“ nebus tiesioginio kontaktavimo bei būriavimosi, dalyviai viso renginio metu privalės likti automobiliuose, jų galės būti tik po du, o jei daugiau – tik tos pačios šeimos nariai, vakar pranešė naujienų agentūra BNS.
Nors akcija visoje šalyje sutraukė tūkstančius dalyvių, tačiau informacija apie ją neatsispindėjo didžiojoje šalies žiniasklaidoje, o kaip visuomet, tik žmonių feisbuko sienose. Nieko nuostabaus, kad pasipylė pasipiktinimą išreiškiantys įrašai. „Aš negaliu patikėti. Atsiverskite šios dienos, Kovo 11 d. mūsų delfi, lryto, lrt portalo pirmus puslapius – nieko nėra“, – savo feisbuko sienoje piktinosi mokytoja iš Kretingos Reda Čičiūnienė. Ji reiškė savo nusistebėjimą, kad tokia akcija liko ignoruota: „Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną žmonės susiorganizavo pilietiškas važiuotynes per visą Lietuvą. Turėtų būti pirmoji antraštė kaip Lietuvos tauta vertina savo laisvę. Reikia gerai paieškoti, kad atrastum šios dienos puikų Nepriklausomybės paminėjimą. Nieko nebesuprantu, kažkaip šiurpas nukratė“.
Savo feisbuko sienoje apie važiuotynes atsiliepė ir žinomas žurnalistas Kristupas Krivickas: „Tautininkų važiuotynės. Tas laisvės nevertas, kas negina jos. Džiugu matyti, kad vis daugiau Lietuvos žmonių ir vėl drąsiai stoja į tautinės, patriotinės, konstitucinės Lietuvos vertybių gynėjų gretas! Šiandien visoje Lietuvoje žygiavo/važiavo tūkstančiai! Pabudome ir keliamės!“
Taip pat savo įspūdžiais pasidalino ir žinomas Kaune visuomenininkas Algimantas Rusteika: „Pro langą atrodė – geras oras, bet nuo šalto vėjo stingo ausys ir skruostai. Sušildė žvilgsniai ir šypsenos. Žmonės, prieidavo paspaust rankos, persimest žodžiu – pasirodo, visus pažįstu, tik pirmąkart matausi. Dauguma su žmonomis, vaikais ir šuniukais, draugais ir draugėmis. Movėm už žmonių suaukotus pinigus nupirktas naujas vėliavas iš dėžės ant kotų, dalinom kam trūko, užsirašant mašinų numerius. Nors ir šiaip grąžino visas. Ir visi vis klausinėjo – kiek čia mūsų? Atsakiau – valdžia padalins iš 10, tai taip ir skaičiuokit, kai perskaitysit.
Buvo džiaugsmas ir bundanti galia.
Kai važiavom Marvelės gatve, aiškiai mačiau veidrodėlyje, toli toli kolonos pabaigą su mirkčiojančiu policijos švyturėliu. Ir toli priekyje, kitoj pusėj Nemuno, ties posūkiu į Birštono gatvę – pradžią. Grįžęs pamatuoju žemėlapy – kolona mažiausiai 3 km. Jei į 10 metrų telpa maždaug 1 – 2 mašinos, reiškia 300 – 600, nors vietomis važiavo dviem eilėmis. Įsukant į autostradą, prie degalinės stovi jaunas kunigas su sutana ir visus važiuotojus laimina. Vairuotojai prasilenkdami ir lenkdami pypina, signalizuoja šviesomis. Gatvėse žmonės sustoja, mojuoja prie perėjų visi. Fotografuoja, šypsosi, kai kur stovi ant šaligatvių eilėmis. Prie senosios Prezidentūros sustojam, motina ant šaligatvio pritūpusi, apkabinusi mažą mergytę. Abi mojuoja – atmojuoju, mergytė ima juoktis ir šokinėti, kažką mamai sako į ausį.
Donelaičio pradžioj Saulius Dambrauskas stovi su visa šeima prie tėvų ir savo senųjų namų. Su didžiuliu ginkmedžiu sode, po kuriuo karštą vasarą gėrėm šaltą alų. Žilas, vienplaukis mojuoja vėliava. Jolanta šalia, daugiau šalia veidų, persisvėrusių per tvorą. Atsidarau langą, bet važiuoju antrąja eile, pirmąja sustojęs griaudėja BMW su didžiule vėliava ir mane uždengia. Pasisveikint nepavyksta. Suvažiuojam prie Vyčio, vėjas dar stipresnis, grumba skruostai ir rankos. Policininkai su kaukėm, mandagūs. Nurodo kur sustoti ir perėjas, taktiškai perspėja „nesibūriuoti, kad po to nebūtų problemų”. Taktiškai ir mandagiai padėkojam.
Daug jaunimo. Himnas skamba ne taip nykiai, kaip laidotuvių giesmė valdžios salėse – iš širdies, su pasididžiavimu, iškilmingai. Ir visi pajunta jėgą. Susirenkam vėliavas, foto atminimui. Aras filmuoja, prieina su mikrofonu, klausia kaip pavyko. Atsakau – kad žmonės ką nors padarytų, reikia atsibusti. Tai tikslas ir problema, nes miegoti gera, o prižadintas būna piktas. Bet čia šventė. Čia tikrumas ir pykčio nebuvo, buvo džiaugsmas ir bundanti galia. Džiaugsmas ir bundanti Kauno galia – kaip seniai ir neseniai tai buvo” – baigia savo įspūdžius apie Kaune vykusias važiuotynes pasakoti visuomenininkas A. Rusteika.
