Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena – jau daugiau kaip šimtmetį žymi nepriklausomos valstybės konstitucinio steigimo pradžią.
1918-ųjų Nepriklausomybės Aktas – pats svarbiausias Lietuvos dokumentas, kuris tapo kelių lietuvių kartų kovos dėl nepriklausomybės ir savo valstybės sukūrimo simboliu. Jis Tautai paskelbė valstybinę laisvę, nepriklausomybę ir leido sušaukti Steigiamąjį Seimą.
Tai buvo ne materialinės gerovės pažadas, o ilgamečių Tautos vilčių – puoselėti ir branginti savo kalbą, papročius, istoriją – išraiška. Ir kiekvienas iš mūsų, kuris visa tai brangina, jaučiame Vasario 16-osios prasmę, esame įsipareigoję šiuos dalykus perduoti ateities kartoms, savo vaikams.
Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) ir Laisvos visuomenės institutas (LVI) ragina nesinaudoti valstybinėmis šventėmis įvairiems protestams ir nepasitenkinimui vykdoma politika reikšti.
„Kviečiame Vasario 16-ajai ir kitoms valstybės istorinėms šventėms rinktis šviesias, vienijančias alternatyvas. Tautiška giesmė, atjaučianti širdis, Lietuvos istorijos atmintis gyva mumyse, mūsų vaikuose, pokalbiai prie bendro stalo – tai vienija, telkia, jungia. To šiandien be galo mums trūksta. Pavargę nuo pykčio ir piktinimosi pametame vidinę kelrodę į tikrąją laisvę. O kai nežinome, kur einame, visada atsiduriame ten, kur nenorime“ – sako NŠTA regionų koordinatorė Žydrūnė Marčiulionienė.
Kviečiame Vasario 16-ajai ir kitoms valstybės istorinėms šventėms rinktis šviesias, vienijančias alternatyvas.
Šiais metais tokių telkiančių, šviesių iniciatyvų yra ne viena: valstybės sostinėje bene didžiausia yra jaunimo sambūrio „Pro Patria“ kasmetinėmis tapusios Vasario 16-osios deglų eitynės, daugiau tokių iniciatyvų kituose miestuose galima rasti čia.
Įvairios ideologijos, atskirų žmonių ar grupių aklas valdžios, šlovės ir turtų troškimas dalina vienos tautos vaikus į atskiras stovyklas – mūsų ir jų. Rašytojas Polis Valeri yra pasakęs: „Karas yra skerdynės žmonių, nepažįstančių vienas kito, kad pasipelnytų tie, kurie pažįsta vienas kitą, bet skerdynėse nedalyvauja.“
Teisingumo troškimas įrašytas į žmogaus prigimtį, tačiau priemonės turi būti pamatuotos, apgalvotos, kad teisingumo troškimas nevirstų vidiniu karu, kuris labai naudingas išorės priešams. Vienybė – aukščiausias tautos suvereniteto garantas. Individų puikybė – didžiausias jos priešas.
Tai, kad Lietuvoje šiandien kaip niekad daug nusivylimo, pykčio, susipriešinimo, keršto troškimo, rodo, jog tautos laisvė nėra duotybė. Neužtenka vieną kartą atkovoti laisvę, kova už ją tęsiasi visą laiką. Todėl turime branginti laisvę, ją puoselėti, saugoti ir ginti neprarandant budrumo, įžvalgumo.
Rinkdamiesi vietas ir žmones, kurie mus piktina, galbūt to nesuvokdami, patys sau skelbiame karą. Vietoje to, kaip sako rašytojas Robertas Fulghamas, geriau pagalvokime, kaip pagerėtų pasaulis, jeigu mes visi – visas pasaulis – kiekvieną popietę apie trečią valandą išgertume pieno su bandelėmis ir atsigultume nusnūsti pokaičio miego. Pailsėjęs protas atranda žymiai daugiau alternatyvų.
„Linkime širdyse ramybės ir šviesos, mintyse – daugiau giedros, vilties ir tylos. Tylos ne mus supančioje aplinkoje, bet pirmiausia savo pačių viduje. Nurimus triukšmui, chaosui gebame atskirti pelus nuo grūdų – kas tikra, o kas sąmoningai inicijuota. Tuomet sugebame atrasti teisingus kelius ir geriausius sprendimus. Chaosas reikalingas piktadariams, bet mums, mylintiems Lietuvą, reikia išminties“, – sako LVI direktorė Diana Karvelienė.
Susimąstykime, kad išsaugotume ir perduotume ateities kartoms tai, ką mums taip sunkiai atkovojo protėviai.
Mūsų Tautai svarbią dieną, kviečiame auginti save ant dorove paremtos valios pagrindo. Kovodami už gražius dalykus, nepamirškime paklausti savęs, ar mano puoselėjama laisvė padarys pasaulį geresniu? Ar jame bus gera gyventi mano, tavo – mūsų vaikams?
