Problema, dėl kurios šiuo metu visi Lietuvos gyventojai tapę įkaitais, susijusi su tuo, kad už pandemiją atsakingi asmenys „statistiką“ ir „valdymą“ yra atsieję.
Ką turiu galvoje, galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Įsivaizduokime, kad vienomis atsitiktinėmis dienomis mums prognozuoja lietų, kitomis – saulę, negana to, kartais prognozės išsipildo, kartais – ne. Mes savo ruožtu kiekvieną dieną išėję be lietsargio ir patekę į lietų nervinamės, kodėl mus sulijo.
Tokioje situacijoje kaltiname, kad prognozė netiksli (jei prognozavo saulę, o pataikėm į lietų), kad prognozės dažniausiai neišsipildo (jei prognozuodavo lietų, o šviesdavo saulė ir nusibosdavo saulėtą dieną tampytis skėtį, o tądien lyg tyčia prognozės pataikė).
„Statistika“ be „vadybos“ – kaip orų prognozė. Spėjau ateitį. Pataikiau – esu savimi patenkintas: koks aš gabus. Nepataikiau – džiaugiuosi savimo, kad situacija „susivaldė“.
Sujungus „statistiką“ su „vadyba“ yra sprendžiami kiti uždaviniai. Pirma – vertinamas kritinio proceso patikimumas (ar veikia tinkamu greičiu). Antra – kas pas mus yra ribojantis išteklius.
Statistikos pagrindu siekiama įvertinti ar vykdomi veiksmai veikia kaip norėta ir atsiradus neatitikimams greitai įvedami nauji pokyčiai.
Grįžkime prie pandemijos (ne)valdymo ir prisiminkime kam buvo įvedami suvaržymai. Jie turėjo būti įvesti, kad „sveikatos sistema pasiruoštų atlaikyti didesnį pacientų srautą“. Kaip vienas iš įrankių buvo įvardintas „atvejų kreivės suplokštinimas“. Ir neturintys vadybinių gebėjimų epidemijos valdytojai užstrigo ties „naujų atvejų“ sekimu.
Tokie procesai kaip eilės prie testavimo, negalėjimas patekti pas šeimos gydytoją, perteklinės mirtys dingo. Juos užgožė vienintelė iškelta hipotezė – mus išgelbės skiepai.
Paanalizuokime testavimo procesą – šiandien net ir simptomus jaučiantis žmogus eilėje testo laukia 2-3 dienas, atsakymo – dar iki 1 dienos. Visą tą laiką, kol simptomus jaučiantis asmuo laukia galimybės atlikti PGR testą (net ir tuo atveju, kai namuose atlikto GAT rezultatas teigiamas), jo šeimos nariai gali laisvai vaikščioti į vakarėlius, parduotuves ir kitas žmonių susibūrimo vietas ir taip platinti infekciją bei tiesiogiai prisidėti prie kasdieną mušamų „naujų atvejų“ rekordų.
Sausio mėnesio 01-27 dienos 20+ amžiaus grupės duomenys rodo, kad tik 22 procentai užsikrėtusių yra neskiepyti, visi kiti susirgusieji – skiepyti arba jau kartą persirgę. Atkreiptinas dėmesys – kasdien auga susirgusiųjų, kurie buvo pasiskiepiję 3 dozėmis, skaičius. Šiandien tokių sergančiųjų yra 16,9 procento.
Taigi, tendencijos rodo, kad omikrono atmaina užsikrečia tiek skiepyti, tiek ne. Ir tai jau turi būti signalas, kad skiepai nebeatlieka savo rolės ir nemažina testavimo stočių apkrovimo arba pats testavimas organizuojamas netinkamai.
Pagal sausio mėnesio duomenis tikimybė užsikrėsti omikronu asmenims iki 60 metų yra tokia pati tiek skiepytiems, tiek ne. Tikimybė susirgti nepasiskiepijusiems didėja asmenims nuo 60 metų amžiaus ir vyresniems, tačiau ši amžiaus grupė vertinant bendrą 20+ grupės skaičių tesudaro 14 procentų.
Vertinant, kad rizikos grupę sudaro 60+ asmenys, kyla natūralus vadybinis klausimas – ko ir kokiomis sąlygomis galima netestuoti, kad atlaisvintume pajėgumus, t. y. suteiktume galimybę testuotis tiems asmenims, kuriems tai tikrai būtina – sunki ligos eiga, planinės operacijos ir pan.
Todėl vertinant iš vadybos pusės labai svarbu aiškiai apsibrėžti, kokie duomenys yra svarbūs skelbiant pandemiją ir ją valdant.
Žiūrint į dabartinius užsikrėtimų atvejus, galima daryti išvadą, kad užsikrėtimui įtakos nedaro asmens būklė: nesvarbu, skiepytas ar ne, keliomis dozėmis skiepytas – visi, jei nesisaugo, suserga vienodai.
Tai kas tada iš tiesų svarbu? Kas susirgimų grandinėje Lietuvoje yra tas butelio kaklelis ir ką svarbu saugoti?
Nuo pandemijos paskelbimo pradžios girdime, kad tai – sveikatos priežiūros sistema. Iš pradžių kalbėta apie lovų, paskui apie medikų trūkumą. Akivaizdu, jog abu veiksniai yra svarbūs.
Fokusuojantis į lovų ir medikų skaičius reiktų vertinti ne bendrą medikų skaičių (vieni gali sirgti, kiti atostogauti, treti dirbti ne visu etatu), bet skaičiuoti turimas ir reikalingas medikų darbo valandas. Pavyzdžiui vienas medikas dirba visu etatu – 40 valandų per savaitę, kitas dirba tik pusę etato – 20 valandų per savaitę. Todėl turime 60 „žmogvalandžių“ per savaitę, o ne du medikus.
Skelbiant, kad kuris nors medikas susirgo, tokioje situacijoje lieka neaišku, kiek valandų mes galėsime jį įveiklinti – 20 ar 40 valandų per savaitę? Kitas aspektas – įvertinę susirgusio mediko ligos eigą, iš anksto žinotume, kiek laiko to žmogaus nebus darbe ir kiek „žmogvalandžių“ mums pritrūks ateityje. O jei pusę etato dirbantis žmogus sutiks už sergantį kolegą padirbėti pilnu etatu, jis kompensuos dalį trūkstamų valandų. Tokia statistika, vertinama pagal kompetencijas, leis gauti labai aiškius signalus, ką ir kaip daryti norint laiku išplėsti pajėgumus.
Taip pat vadyboje svarbūs ne tik procentai, bet ir absoliutiniai skaičiai. Palyginkime šių metų situaciją ligoninėse su pernai metais: šį sausį turime 95 užimtas reanimacijos lovas, pernai tokiu pat metu užimtų reanimacijos lovų skaičius siekė 198.
Statistikos, kaip atrodo lovų užimtumas pagal amžiaus grupes, mes neturime. Tik iš privačių pokalbių su medikais galima preziumuoti, kad dauguma ligoninėse besigydančių yra 60 metų ir vyresni asmenys, turintys gretutinių ligų. Žinoma, į reanimaciją patenka ir tam tikra dalis jaunesnių žmonių, nes visi esame individualūs ir skirtingai reaguojame į ligą.
Tačiau vadybos principai teigia, kad reikia ieškoti, kaip pritaikyti 20/80 metodą – įdėjus 20% pastangų išspręsti 80% problemų. Tai rodo, jog reikia fokusuotis į vyresniųjų amžiaus grupę. Šiuo metu problemos dvi – testavimo prieinamumas ir tinkamai paskirto gydymo neuždelstas prieinamumas. Vadinasi, šias problemas ir reikia spręsti. Žmonėms testai turi būti atliekami per kelias valandas, ypač esantiems rizikos grupėse. Gavus teigiamą atsakymą, labai svarbu kuo greičiau įvertinti jų sveikatos būklę, tikimybę sunkiai susirgti ir laiku imtis prevencinių veiksmų.
Kaip atrodo realybė?
Girdime vadybines klišes – reikia apsaugoti žmones nuo žaibiško plitimo, kaip kalbėjo vienas ekspertas per televiziją. Tačiau tuo pat metu leidžiama virusui plisti dvi tris dienas, kol laukiama testo. O simptomų įvertinimo telefonu turbūt jau net neverta nagrinėti.
Panašu, kad į vadybą vis dar rimtai nežiūrima.
Prisiminkime – iškelti du uždaviniai: kad kuo mažiau žmonių susirgtų sunkiai ir patektų į ligonines ir kad turėtume kuo daugiau medikų, t. y., kad kuo mažiau medikų susirgtų ar būtų izoliuoti.
Ir ką tik neseniai stebėjome kuriozinį bandymą dalį medikų – neskiepytų medikų – tiesiog išmesti iš sistemos. Kaip toks sprendimas būtų paveikęs situaciją ligoninėse? Medikų dėl to padaugėtų? Galima būtų aptarnauti didesnį ligonių srautą? Paskiepytieji ligonių ir savo kolegų neužkrėstų?
Žinant, kad ateina omikrono atmaina, kuri labiau užkrečiama – o nereikėjo net laukti omikrono, ir iki jos buvo aišku, kad naujos atmainos yra labiau užkrečiamos – turėjo kilti labai paprastas vadybinis klausimas: ką mums daryti, kad galėtume aptarnauti 10 kartų daugiau pacientų. Tai klausimas, kuris turėjo kilti ir kurį spręsti reikėjo imtis vos prasidėjus pandemijai.
Nebūtina turėti daug daugiau plačios kompetencijos specialistų. Kai kuriuos darbus gali atlikti ir pagalbinis personalas. Kiek domėjausi, sakoma, kad planas yra kaip pasitelkti savanorius ir pan. Tačiau norint pasiekti rezultatą, reikia bandyti.
Dabar ligoninių apkrova du kartus mažesnė nei pernai tuo pačiu metu. Galima dabar būtų ir pasitelkti savanorius, pasižiūrėti kaip kas veikia ar neveikia, žinotume ką reikia tobulinti, keisti.
Mokslas ar vadyba?
Daug kalbama apie mokslinius tyrimus. Bet reikia suprasti, kuo moksliniai tyrimai skiriasi nuo vadybinių sprendimų.
Bet koks mokslinis tyrimas trunka ilgai: jam reikia pasiruošti, iškelti hipotezes, prielaidas, atlikti tyrimą… Sukauptais senais duomenimis besiremiantis mokslinis tyrimas trunka ilgai ir išvados padaromos tada, kai situacija jau būna visiškai pasikeitusi.
Kaip pas mus veikiama greitai besikeičiančioje situacijoje? Ji jau pasikeitė, o mes turime senais duomenimis paremtas išvadas, kuriomis ir vadovaujamės. Tokiam tyrimui skirtas laikas buvo iššvaistytas kaip ir piniginės lėšos, todėl biurokratai stengiasi pateisinti išleistus pinigus ir naudojasi pasikeitusios situacijos nebeatitinkančiomis rekomendacijomis.
Medikai pandemijos metu/Unsplash nuotr
Vadyboje yra priešingai. Preziumuojama, kad viskas gali keistis, todėl šiandien priimu tokią informaciją, kuria galiu pasiremti greitai, ir darydamas veiksmą nuolat tikrinu, ar neįvyko pokyčių. Jei įvyko – operatyviai priimu sprendimą, ką turiu ir galiu daryti kitaip.
Dabar labai keistai užsižaista su moksliniais tyrimais. Buvo pareikšta, kad sumažėjus antikūnų skaičius reikia trečio skiepo. Bet ką tai reiškia? Elementarios, vidurinės mokyklos lygmens žinios sako: jei žmogus nesusiduria su infekcija, tai antikūnų skaičius krenta. Jei susiduria – vėl padidėja.
Jei buvo darytas koks nors tyrimas, bet netirtos klinikinė būklės, ar susidarius tam tikram antikūnų kiekiui žmogus patenka į ligoninę, ar ne, suserga ar ne, kaip sunkiai, ar patenka į reanimaciją, ar yra mirčių…jei tokie dalykai nėra tiriami, ko tas tyrimas vertas? Tai darbas dėl darbo.
Taip, reikia prognozuoti, kaip kis susirgimo kreivės, ligoninių užimtumas, tačiau reikia nepamiršti ir priimti sprendimus, kaip tą srautą tinkamai aptarnauti.
Neteisinga galvoti, kad viską uždarysime ir susirgimų kreivė suplokštės. Tikrai ne. Per dvejus metus jau galima buvo ne kartą įsitikinti, kad ateinanti banga juda savaime ir jos jokiomis priemonėmis nenuslopinsi, kol ji pati nenuslops. Todėl vadybiniai sprendimai turi būti nukreipti tik į laikinai padidėjusio srauto aptarnavimą.
Lyginimas su kitomis valstybėmis irgi nėra tikslingas, nes visų jų sveikatos priežiūros sistemos veikia skirtingai. Pavyzdžiui, Lietuvoje taikomas nuotolinis gydymas. Ar jis yra ir kitose šalyse? Koks jo poveikis? Žmonės elgiasi skirtingai, vienur pasiskiepiję vis tiek saugosi, kitur – iškart puola į viešas vietas, naudojasi GP privilegijomis.
SAM uždavinys ne galvoti, kaip viską uždrausti ir uždaryti, bet kaip aptarnauti.
Gelbėjame nuo COVID, bet paliekame mirti nuo kitų ligų?
Pirmas uždavinys dabar turėtų būti išvengti ar bent sumažinti perteklinių mirčių skaičius. Jei nepavyksta išgydyti sergančių covid, gal galima pasirūpinti, kad, pavyzdžiui, turintys širdies ligų laiku gautų visą reikiamą gydymą, taip pat profilaktiką?
Teigiama, kad pagrindiniai reanimacinių pacientai, sergantys covid, turi ir gretutinių ligų, tačiau normaliai neįvardijama, kokios tai ligos. Galbūt jas įvardijus, rūpinantis jų profilaktika ir gydymu būtų galima sumažinti mirčių skaičių?
Šių metų mirtingumas yra didžiausias per visą nepriklausomybės laikotarpį.
Tačiau netyla kalbos apie paskiepytųjų skaičius bei išgelbėtas gyvybes. Todėl norisi paklausti – kur tos išgelbėtos gyvybės? Bent jau lyginant su 2020-aisiais mirtingumas nors šiek tiek turėjo sumažėti. Tačiau nesumažėjo.
Taip pat labai svarbu dabar pergalvoti testavimo strategiją, galbūt laikas pradėti naudoti greituosius antigenų testus. Mokyklose jie sėkmingai padeda valdyti situaciją. Tačiau daug testavimo vyksta dėl galimybių paso. Užkemšami testavimo punktai, o kartu užkertamas kelias greitam atvejų identifikavimui.
Jei tikrai norima apsaugoti pacientus ir medikus, net ir periodinis medikų testavimas galėtų būti atliekamas greitaisiais testais prieš kiekvieną pamainą, ypač dirbančiųjų su rizikos grupės pacientais. Tai duotų didesnį efektą nei skiepai ar atliekamas PGR testas kas 7 ar 10 dienų.
Tik variantų galimybes apriboja GP reikalavimas. Kas norės persirgti savarankiškai nusistatęs ligą su GAT testu ir negauti GP pratęsimo? GP pratęsimui užkuriama visa struktūra, kuri naudoja biudžeto lėšas ir automatiškai sukuria eiles prie testavimo.
Atsiejus testavimą nuo GP, sistema atlaisvėtų, žmonės irgi taptų sąmoningesni. Dabar daug atvejų, kai, pavyzdžiui, vienam šeimos nariui susirgus, važiuoja testuosis visa šeima, užuot visi pasidarę greituosius testus ar tiesiog likę namie.
GP – labai geras pavyzdys, kai vienas vadybinis sprendimas sukuria visą aibę kitų nepageidaujamų problemų, kartu neišspręsdamas pagrindinės problemos. Dabar daugelis ieško ligos fakto, kad išvengtų trečio skiepo ir gautų galimybių pasą.
Jei galimybių pasas būtų panaikintas, tokios situacijos net nesusiklostytų.
Jei žmonės savanoriškai skiepytųsi dėl asmeninio apsisprendimo, o ne dėl GP, tai ir testavimo sistemos taip neapkrautų tie asmenys, kurie šiuo metu perserga per kelias dienas ir net neapkrauna šeimos gydytojų.
Krenta į akis ir faktas, kad niekas nesvarsto galimybių valyti patalpų orą. Man žinomos net 4 technologijos, kuriomis tai galima daryti. Kodėl tokie sprendimai nediegiami ligoninėse, mokymo įstaigose, kitose žmonių susibūrimo vietose?
Dabar jau ryškėja ir kita valstybės išauginta problema – neskiepyti pacientai ligoninėse patiria mobingą.
Tačiau tai jau kita, atskira ir skausminga tema.
