Profesoriaus, politikos filosofo Alvydo Jokubaičio nuomonė yra visada svari ir pamatuota. Ji domina ne vieną mūsų šalies gyventoją, todėl profesoriui uždavėme keletą klausimų apie aktualijas, kurios audrina visuomenę, kelia joje įtampas ir nepalieka ramybėje. Profesorių kalbino Tomas Viluckas.
Sovietmečiu buvo privalomi skiepai, gydymas nuo tam tikrų ligų ir priklausomybių. Kodėl tada šie dalykai buvo privalomi, o dabar nebe? Ar totalitarinė valstybė labiau rūpinosi savo piliečių sveikata ir darbingumu?
-Jus tikriausiai domina ne istorija, o dabartis. Lietuvos valstybė dabar naudoja prievartinę vakcinaciją, kuri ryškiai skiriasi nuo ankstesniais laikais naudotų skiepų.
Šiandien matome moderniosios Lietuvos valstybės istorijoje niekada anksčiau neregėtą susipriešinimą. Neteisinga manyti, jog tai pandemijos rezultatas, nors pastaroji yra svarbus veiksnys. Galima mąstyti kitaip. Pandemija pagreitino tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Lietuvos žmonės negali nuspręsti kitaip, negu leidžia tarptautinės organizacijos ir vietiniai, nors iš tikrųjų pagal nevietinę matricą veikiantys, konstituciniai teismai.
Konstitucinė teisė nebeturi ryšio su ją įsteigusia tauta, nes teisėjai mano turį ją apsaugoti nuo jos pačios. Eiliniams piliečiams pabandžius pasakyti savo žodį, būtinai pasigirsta politinės valdžios keiksmažodžiai. Valdžia savo priklausomybe nuo išorės veiksnių vis labiau pradeda neklausyti piliečių. Viskas pagrįsta prielaida „Mes jus, neapsišvietusius, priversime būti panašiais į mus apsišvietusius“.
Teisininkai, ekonomistai, Briuselio biurokratai, „duomenų mokslininkai“ ir kitų sričių ekspertai mano žiną, ko reikia tautai. Skiepų istorija yra visus pokomunistinius dešimtmečius stiprėjusio autoritarinio požiūrio į piliečius dalis.
ES vėliava / EPA nuotr.
Iš kur kyla Jūsų minėtas susipriešinimas, kurį tik paaštrino pandeminė situacija?
-Dabartinis Lietuvos susipriešinimas yra vienas iš buvimo ES padarinių. Šis pasakymas nėra nulemtas jokio išankstinio nepalankumo šiai organizacijai. Tai objektyvus faktas. Šalis per du nepilnus dešimtmečius priprato prie už jos ribų esančių struktūrų, organizacijų ir reikalavimų. Į valdžią atėję žmonės greitai supranta, kad jie nėra savarankiški politiniai veikėjai.
Tarpukariu lietuvių tauta gyveno savo protu, valia, sugebėjimais, ištekliais ir ambicijomis. Nepaisant autoritarinio Smetonos režimo, tauta tikrąja to žodžio prasme buvo suverenas. Lietuvoje kelis dešimtmečius diegiamos nuo piliečių valios nepriklausančios politinės, ekonominės ir kitokios struktūros, taisyklės, normos ir reikalavimai. ES turi apsaugoti nuo Vokietijos 1933 metų likimo, kas savaime reiškia – nuo vokiečių. Tai persidavė kitoms šalims – jos taip pat turi būti apsaugotos nuo tautos.
Šalis per du nepilnus dešimtmečius priprato prie už jos ribų esančių struktūrų, organizacijų ir reikalavimų.
Briuselis valdo be rimtesnės demokratinės kontrolės ir piliečių įsitraukimo. Atsiranda vis daugiau sričių, kuriose piliečiai negali pareikšti savo valios, nes juos pakeičia valstybių konstitucinių teismų nutarimai, ekonominės reglamentacijos ir ekspertų rekomendacijos.Tai drąsiai galima pavadinti „valstybių narių“ politinio gyvenimo depolitizacija ir dedemokratizacija.
Dabartinės Lietuvos valdžios nesiskaitymas su piliečiais nėra atsitiktinumas. Veikiau tai – būtinumas. Valdžia seniai padaryta nepriklausoma nuo piliečių valios. Mes jau seniai vien tik paklūstame – „turime padaryti tai“, „turime įgyvendinti tai“, „turime pritarti tam“, „turime atšaukti tai“, „turime palaikyti tai“, „turime būti su tuo“, „turime pasakyti tai“, „turime vengti to ir šito“.
Gyvename ypatingoje situacijoje, kuri, atrodytų, reikalauja neįprastų veiksmų. Tai iliustruoja ir paskutiniai įvykiai Lietuvoje. Viena vertus, Sausio 13-ąją matėme kaip buvo sutrikdyti įprastiniai valstybinėms iškilmėms būdingi ritualai. Kita vertus, valdžia bandė primesti privalomą skiepijimą medikams ir socialiniams darbuotojams, bet Seimas tam pasipriešino. Gal tiesiog reikėtų sutikti, kad neeilinė situacija reikalauja neeilinių priemonių?
–Sausio 13-osios valdžios pažeminimo skandalas pasižymi viena mažai pastebėta aplinkybe – tarp valdžios ir minios stovėjo savo gyvybę už Lietuvos valstybę atiduoti turintys kariai. Lietuvos valstybė vienintelė turi įstatymo nustatytą teisę iš savo piliečių reikalauti gyvybės. Kilus karui, iki gyvos galvos nuteisti kaliniai atsidurs geresnėje padėtyje, negu kariai. Vištai ar gaidžiui nukirsti galvos negalintis jaunuolis staiga turės tapti žudiku.
Dabar teismai neleidžia mirtimi bausti net paties didžiausio nusikaltėlio, tačiau užmiršo panaikinti karą. Lietuvos valdžia bijo per stipriai pakelti šildymo ar teršimo kainas, tačiau nesusimąsto apie gyvybę aukoti turinčius karius.
Sausio 13-ąją buvo kalbama apie praeities dienų mirtis, tačiau užmirštas jos buvimas šalia. Neeilinė situacija yra daug įdomesnė už normalią, nes įrodo, kiek mums svarbūs asmens laisvės, žmogaus teisių, sąžinės laisvės ir asmeninio pasirinkimo principai.
Kaip valstybėje derėtų ieškoti balanso tarp asmens autonomijos (šiuo atveju, teisės pačiam spręsti dėl medicininių intervencijų į kūną) ir viešojo intereso (visuomenės sveikatos, medicinos sistemos funkcionavimo)?
-Pirmiau asmens autonomijos ir viešojo intereso reikia matyti asmens orumą. Tik žmogus turi orumą ir tik jį galima vadinti tikslu savaime. Juo negalima naudotis vien kaip priemone išoriniams tikslams pasiekti. Jo buvimas pats savaime yra tikslas, ir jo negalima pakeisti jokiu kitu tikslu. Kitais žodžiais, visi kiti tikslai yra reliatyvūs. Tik buvimas asmeniu yra absoliutus tikslas, o ne priemonė.
Kuo ypatinga asmens, individo samprata ir padėtis Vakarų krikščioniškoje civilizacijoje lyginant su kitomis? Kuo čia kitoks valdžios ir piliečio santykis?
-Politika nėra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, nors neišvengiamai apima visas kitas jo gyvenimo sritis. Vakaruose kaip niekur kitur buvo norima apsaugoti nuo piktnaudžiavimo valdžia. Valstybė atsiranda iš prievartos, tačiau ne visos jos naudojamos prievartos formos vienodai pateisinamos. Mes taip ir neradome aiškaus, visus įtikinti galinčio atsakymo, apie valdžios ir piliečių santykį. Mus valdžia skirsto, analizuoja, manipuliuoja ir kontroliuoja, tai vadindama laisve. Pandemija parodė, jog valdžios troškimas įsiskverbė į save jos gynėjais vadinusių žmonių širdis.
