Dažnai net nesusimąstome, kad krikščionybė mums byloja ne vien apie gerus dalykus. Nors ji yra geroji naujiena apie žmogaus išgelbėjimą, bet ši naujiena būtų paprasčiausias tarškėjimas, jei nežinotume, kad žmogų, jo prigimtį, reikia nuo kažko gelbėti.
„Turiu dvi naujienas – vieną gerą, o kitą – blogą,“ – tai frazė nuo kurios galėtų prasidėti bet koks pokalbis su krikščionybe besidominčiu žmogumi.
Blogoji naujiena byloja, kad žmogus yra slegiamas sunkios naštos elgtis ne tik gerai ir teisingai, bet ir rinktis veiksmus, kurie žaloja jo santykius su savimi, kitais ir Dievu. Šiuos veiksmus įprasta vadinti nuodėmėmis.
Ko gero, sunku būtų surasti labiau svetimą ir nejaukią mūsų visuomenei savoką už „nuodėmė“. Vyraujančioje savęs sureikšminimo kultūroje šis žodis yra tarsi akibrokštas nūdienos žmogui verčiantis jį muistytis savo komforto zonoje.
Tačiau yra ir geroji naujiena, kad išgirdę savo sąžinės kuždesius ir išdrįsę stotis į nekompromisinę akistatą su savimi nėra vieniši. Jėzaus Kristaus išlaisvinimo žinia byloja apie atleidimo ir susitaikinimo kelią. Taip tiesos ugnies prisiėmimas atveria perspektyvą nelikti įkalintais kaltės, gėdos bei neapykantos sau gniaužtuose.
Didžiausia mūsų gyvenimo drama, kad pernelyg rimtai žiūrime į save. Solidus, atsakingas, svarbus ir stiprus žmogus niekada neklysta ir neklumpa, tik žioplys ir kvaiša paslysta lygioje vietoje, tad lieka sutikti su akivaizdybe, kad esi pažeidžiamas arba moti ranka į kalbas apie nuodėmę.
Be abejo, krikščionims ši perspektyva reiškia pačios evangelijos žinios „nukenksminimą“ – juk apaštalas Paulius teigia: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3). Jei nėra nuodėmės, tuomet Jėzaus mirtis yra beprasmė. Beje, tuomet netenka prasmės ir daugybės religijų apeigos, kuriomis siekiama apsivalyti nuo nuodėmių ir taip išreiškiamas nuolatinis žmonių troškimas išsilaisvinti iš kaltės bei nevilties.
Nesvarbu, esame apsipratę su nuodėme ar linkę ją ignoruoti, ji net regimais pavidalais įsibrauna į mūsų gyvenimą. Juk kiekvienas protingas žmogus gali atpažinti mūsų visuomenėje nuodėmės pėdsakus, kurie pastebimi be didesnio vargo: vaikai badauja, kenčiantieji lieka apleisti, turtuoliai švaisto pinigus savo tuštybei patenkinti, valdžios nesirūpina žmonių gerove. Šis sąrašas gali būti tęsiamas ir pildomas, jame kiekvienas gali įrašyti savo reiškinį ar veiksmą.
Pats blogio egzistavimas liudija, kad yra nuodėmė.
žvelgiant konkrečiai į savo gyvenimą, ne vienam yra sunku suvokti, kas yra nuodėmė, sugebėti ją tiksliai įvardinti. Klausimas apie nuodėmę neišvengiamai kyla kiekvienam, kuris drįsta pasižvalgyti po savo širdies užkaborius.
Tačiau žvelgiant konkrečiai į savo gyvenimą, ne vienam yra sunku suvokti, kas yra nuodėmė, sugebėti ją tiksliai įvardinti. Klausimas apie nuodėmę neišvengiamai kyla kiekvienam, kuris drįsta pasižvalgyti po savo širdies užkaborius.
„Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 23), – taip kreipdamasis į Romos krikščionis, apaštalas Paulius priminė jiems giluminę žmogaus lemties tragediją – niekas nėra tobulas bei neklystantis. Tačiau ši apaštalo Pauliaus mintis yra svarbi ne vien dėl savo tiesaus dramatizmo. Čia jis pavartojo graikišką sąvoką hamartia, kuris išverstas į mūsų kalbą tapo žodžiu „nuodėmė“.
Apaštalo amžininkams hamartia buvo žinoma iš graikiškų tragedijų, kaip nenumaldomų, kosminių įstatymų bausmė pernelyg savimi pasitikinčiam žmogui už jo aroganciją ir bandymą peržengti likimo nubrėžtas ribas.
Antikinių tragedijų herojus, padaręs lemtingą klaidą (hamartia), kamuojamas išorinių jėgų, pasiekdavo bet kurios klasikinės dramos neišvengiamą atomazgą – tragišką baigtį. Graikų filosofo Aristotelio raštuose ši fatališka pabaiga buvo vadinama katastrofa. Tragedijose hamartia sukeldavo sunkias pasekmes ir didžiulę jų herojų moralinę graužatį.
Krikščioniškame kontekste hamartia įgijo kitokią prasmę, o jei įsigilintume į šio graikiško žodžio reikšmę, sužinotume, kad išvertus jis reikštų „klaidą“, „netikslumą“, „nesėkmę“, „trūkumą“, visgi artimiausias šio žodžio prasmei vertimas būtų – „prašauti pro šalį“.
Nevalingai mūsų mintyse iškyla šaulio, nukreipusio savo ginklą į taikinį, vaizdinys. Šauliui taikinys yra tikslas, tik kurį kliudęs jis gali vadintis šauliu. Tačiau lieka atviras klausimas – kuo šaulys yra susijęs su nuodėme?
Nereikia pasižymėti didele išmintimi, kad įsisąmonintume kiekvieno žmogaus tikslą – būti laimingu. Laimę kiekvienas iš mūsų suvokiame, įsivaizduojame ir jaučiame skirtingai. Vadinasi, laimė visada buvo, yra ir bus įvairi kaip ir žmonės, kurie yra įvairūs. Tačiau tikra laime galime vadinti tik tą, kuri yra nevienadienė būsena, tęsiasi ne trumpas akimirkas, bet yra viso gyvenimo rezultatas.
Todėl esame tarsi šauliai, nukreipę savo ginklą į taikinį – laimę. Nusidėti reiškia prašauti pro šalį, prasilenkti su savo laime. Žinoma, viena nuodėmė nenubraukia galimybės būti laimingu. Negana to, netaiklaus šaulio vaizdinys reiškia, kad visada įmanoma bandyti dar kartą „paleisti šūvį“. Kaip ir be nuolatinės praktikos pasiekti tikslą kiekvieną kartą yra nerealu. Pagaliau niekas nepataiko į taikinį kiekvieną sykį, net ir gerai pasitreniravęs.
Tokia biblinė perspektyva neleidžia nuodėmės paversti tik moralinių taisyklių laužymu ar psichologiniu nusivylimu savimi ir kitais. Ji susijusi su mūsų esminiu poreikiu būti laimingais. Nuodėmė – kuomet „šauname pro šalį“ – laimę atitolina nuo mūsų, kol galiausiai ji patampa miražu, o netaiklus šaulys lieka nuleidęs ginklą savo vienatvės dykynėje. Gavėnios metas tam ir skirtas, kad šį vienatvė mūsų neištiktų.
