Socialiniuose tinkluose šiuo metu karšta. Įkaitintos emocijos, uolios argumentų paieškos, ugningi ir aštrūs žodžiai. Karšta ir pas mane namie – diskusijos vyksta ne tik skaitmeninėje erdvėje.
Tik mano feisbuko sienoje – tylu. Nes esu suglumusi. Ir šiek tiek pavydžiu.
Suglumusi, nes pastarosiomis dienomis žvelgiant į socialinius tinklus ir į ypač gausius katalikų pasisakymus juose, gali susidaryti keistas įspūdis. Kas labiausiai rūpi Bažnyčiai ir jos žmonėms? Kokia pagrindinė Bažnyčios nešama žinia? Ji – apie moralę, apie seksualinius santykius, apie lytį apibrėžiančias konvencijas, apie LGBTQ+ žmones? Žvelgiant į šių dienų krikščionių pasisakymus internetinėje erdvėje gali pasirodyti, kad taip.
Ir dar – man pavydu. Nuoširdžiai pavydu tos energijos, tų jėgų, to laiko, kurį krikščionys geba skirti diskusijai apie Stambulo konvenciją. Ir svarbiausia – to užsidegimo. Viską perskaityti, apmąstyti, atsakyti, „laikinti“, „dislaikinti“, diskutuoti, ginčytis, šaudyti ir atsišaudyti. Suprantu, kad šaudyti ir atsišaudyti yra ypatingai smagu. Tačiau… Įsivaizduokite, kad ta energija, tas laikas, tos jėgos ir užsidegimas būtų skiriami tikrajam Bažnyčios tikslui. Esminei jos žiniai. Jėzui.
Kaip tada viskas atrodytų? Kaip tada būtų?
„Tikrasis Bažnyčios tikslas ir yra – ginti tiesą, pasisakyti už tiesą, ginti krikščioniškąsias vertybes“, – pasakytų šiomis dienomis kovingai nusiteikęs tūlas krikščionis.
Tačiau šventasis popiežius Jonas Paulius II esminę krikščionybės žinią nusako kitokiais žodžiais: „Dievas myli žmogų! Tai – paprasta, bet jaudinanti žinia, kurią Bažnyčia skolinga žmogui. Kiekvienas krikščionis gali ir privalo žodžiu ir gyvenimu skelbti: Dievas tave myli, Kristus atėjo dėl tavęs, Kristus tau yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas”.[1]
Ar tai reiškia, kad katalikai turėtų kalbėti tik apie Jėzų, o moralės, politikos, socialinio teisingumo ir kitas svarbias temas paliktų nuošalyje? Ar blogai, kad katalikai socialiniuose tinkluose aktyviai pasisako įvairiais visuomenei rūpimais klausimais? Anaiptol. Tai – labai gerai.
Tačiau Bažnyčia savo dokumentuose moko, kad Bažnyčios skelbiama žinia savyje talpina esminį turinį ir antraeilius elementus.[2] Ir kad krikščioniškoji raiška turi pasižymėti tam tikromis proporcijomis.[3] Paprastai kalbant – jei dešimt kartų kaip krikščionis pasisakai moralės temomis ir tik vieną kartą – apie Jėzų, tai jau – neproporcinga. Tokiu atveju, pagrindinė Bažnyčios žinia, pagrindinė jos misija – kviesti žmones į santykį su Jėzumi, lieka šešėlyje. Jėzus tarsi suvyniojamas į vatą. Į kalbų apie moralės dalykus vatą. Krikščioniškoji žinia susiaurėja iki kelių antraeilių dalykų. O be esmės, be kvietimo atsiliepti Jėzui, sako popiežius Pranciškus, Bažnyčios moralinis statinys tampa kortų nameliu.[4] Tik papūsk ir… Be Jėzaus skelbiama ne Evangelija, bet ideologija. Skelbimas tampa neefektyvus ir todėl – beprasmis.
Bet ko čia norėt iš mūsų vargšų eilinių katalikų. Kaip mokam, taip ir grumiamės tame feisbuke. Juk niekas nepamoko. Net vyskupas spaudos konferencijoj kalba tik apie kaukių dėvėjimą, atstumų laikymąsi ir dezinfekcinį skystį bažnyčiose. O taip tada norėjosi, kad nors vieną sakinį šalia to pasakytų ir „ne į temą“ – apie Jėzų.
Taigi, apie Jėzų – tylime. Tada, kai jau atrodė, kad katalikai Lietuvoje visai pamiršo kalbėti apie Jėzų, feisbuke apie Jį parašė režisierius Oskaras Koršunovas. Kaip tyruose šaukiančiojo balsas suskambėjo ir arkivyskupo emerito Liongino Virbalo įrašas.
Visi kiti tarsi stengiamės neminėti „nepatogaus“ Jėzaus vardo, juk kalbėti apie konvenciją – bet jau solidžiau.
Neseniai per radiją girdėjau, kaip kunigas pasakojo, jog važiuodamas taksi, vairuotojui pasakojo, kiek daug Kaune yra moterų vienuolynų. Kunigas pasidžiaugė, kad turėjo šansą „skelbti Evangeliją“.
Gražu, kad kunigas apšvietė taksi vairuotoją tokiomis temomis, bet deja, nei diskusijos apie Stambulo konvenciją, nei pasakojimai apie moterų vienuolynus nėra Evangelijos skelbimas. Evangelijos skelbimas yra gyvenimas pagal Jėzų ir kalbėjimas apie Jį. Skelbti Evangeliją reiškia žodžiais ar veiksmais kviesti žmogų priimti Jėzų į savo gyvenimą.
Taigi, krikščionims būtina nuolat sau priminti, kad Evangelijos skelbimas yra kažkas daugiau, negu tik grūmojimas iš sakyklos, uolus piktinimasis nevykusiomis konvencijomis ar edukaciniai pasakojimai apie vienuolynų rūšis. Tas „kažkas daugiau“ yra labai konkretus Asmuo. Ir net apie Jį neužtenka kalbėti. Būtina kviesti žmones į santykį su Juo.
Krikščionims būtina nuolat sau priminti, kad Evangelijos skelbimas yra kažkas daugiau, negu tik grūmojimas iš sakyklos, uolus piktinimasis nevykusiomis konvencijomis ar edukaciniai pasakojimai apie vienuolynų rūšis.
Gal tada ir galėsime save vadinti save krikščionimis. Gal tada ir galėsime vadinti save krikščioniškos pozicijos atstovais.
Taigi – keli klausimai gavėnios meto apmąstymams ir velykinei išpažinčiai: kaipgi ten su manosiomis krikščioniškos žinios proporcijomis? Gal skelbiu tik moralę, įstatymus, taisykles, bet ne Jėzaus asmenį? Gal labiau noriu kitą tiesiog įtikinti, bet neliudiju jam tikėjimo savo gyvenimu? O gal dar blogiau – iš paskutiniųjų mėginu sutrinti savo oponentą į miltus? Ar stengiuos panašėti į Jėzų? Ar uoliai ir karštai rūpinuosi tuo, kas svarbiausia – priartinti žmones prie Dievo patirties?
