Nenustebau (taip, čia bus apie mitingus), kai vienas mano draugas, užsienio menininkas, pakviestas į vieną Lietuvos elito renginį, man pasakė, kad „tiek pozos, dirbtinio kniaukimo ir pižonstvos Vakaruose – nė su žiburiu. Jokio tikrumo, tikrų emocijų, žmoniško bendravimo.”
Dirbtinio humanizmo ir perdėto „jautrumo”, pseudo intelektualios pozos visur dabar yra, žinoma, bet Lietuvos „elitas” tiesiog spindi.
Tai čia apie viską. Ir apie mitingą Vilniuje tinka. Nes kaimietis (čia irgi „elitas” tą kvailai neigiamą atspalvį suteikė šiandien šiam žodžiui), tai va – tikrasis „kaimietis” iš tiesų yra kompleksuotas miesčionis, bijantis nepritapti: neteisingai išsižioti, nelaiku pritūpti, netinkamą šmutkę nukonsjūminti, netinkamai austrę pakąsti, ir t. t.
Tokio kompleksuoto miesčionio pižonstva yra beribiai kosTminė. Ir koncentruota „inteligencija” telpa į sužeisto bembio pozą priešais foto sienelę, išmetus koją.
Kaip ir noras būti „elitu”. Beribis, kaip baimė „prarasti lygį”. Jis ne tik pats chroniškai bijo, bet ir kitiems laisvai kvėpuoti neleidžia: tai jam ne laikas, tai ne vieta, tai per pirmadienis, tai per sekmadienis. Jam labai svarbu, šalia ko atsistoti, su kuo nusifotografuoti, o ypač – šalia ko atsigulti. Netikros meilės su netikrom pagarbom ir draugystėm – iki pirmo suktesnio gyvenimo posūkio.
Toks išdrebėtas ir miesčionio požiūris į mitingus – nelaiku sušuko! Negražiai atsistojo! Nemaloniai pašvilpė! Nedainavo operos solistai! Carui špygą parodė!
Susikompleksavusi Lietuvos „aukštuomenė” bando eiti į Vakarus – jėzusmarija, tik nekritikuokite politikų, tik nešvilpkite nemandagiai jiems kalbant, tik meikapą dieninį pasirinkite mitinguose.
Protestas prie Seimo Sausio 13-osios minėjime / BNS nuotr.
Tegul aiškina prancūzams, ispanams ar belgams. Tegul auklėja JK visuomenes! Kada ir kaip posovietinio „elito” nuomone, turėtų Europos kultūroje būti taikoma teisė į laisvą žodį ir protestą. Kaip neelegantiškai elgiasi ispanai savo protestuose! Kaip negalima jausti, ką jauti ir kalbėti, ką manai. Susirepresuoji lietuviškai ir pavadini tai… kultūra ir laisve! O paskui tik pyst – ir iškrenta paskutinė „Rusijos korta” iš kišenės, tada bandai ją mesti į akis kiekvienam, kuris tai pamatė.
O trumpiau – kokia gali būti didesnė pagarba laisvę gynusiam žmogui, nei pakelti jam žuvus nukritusią vėliavą už kurią jis kovojo?
Ar tikrai jis labiau norėtų politikų choro su dieniniais meikapais ir kalbom, nuo kurių sovietmečiu suko skrandį?
Pakelti ją – tą nukritusią vėliavą, kad vėl pagautų vėją, kad išsiskleistų, ir pažvelgti aukštyn. Taip atrodo pagarba ją nešusiam herojui. Nors aplinkui minia pižonų nosimis ravėtų neužmirštuolių pievelę, šaukdami: „Don’t look up!” Kaip tam filme.
Ai, dar būtinai atsiras koks nors rašytojas, kad „nušvilpti šimonytes ir pasikalbėti galima bet kur ir bet kada, kita proga”. Ane? Kai, pavyzdžiui, kultūringai atvyko STI atstovai Parlamentan? Ir ponĖ išėjo su visa svita iš salės? O gal buvo atvykusi ponybė į praėjusius mitingus? (Kur irgi buvo „kaimai su šaranais”, be fortepijonų spaudoj nuolat spjaudomi). O gal buvo atviri debatai, nuolatinis dialogas ir susitikimai su rinkėjais?
Tai va. „Jeigu apvogei, nuskriaudei ar nužudei – atpildas ateis pačią netinkamiausią minutę, kad ir per krikštynas”, – sako ispanai. Ir neapsirinka.
O Europos svarbiausios datos – dažna aplaistyta krauju. Ar tai reiškia, kad ji turi „jautriai” tylėti, kad nesunepatogintų šiandienos politikų?
