Naujajam Paragvajui reikia Viešpaties mokinių-misionierių, Dievo karalystės ugdytojų pasaulyje, o visų pirma – ištikimų krikštui pasauliečių, gebančių pasakyti „Ne“ nuodėmei ir gyvenančių kaip tikriems Dievo vaikams.
Tokiomis mintimis krašto vyskupai kreipėsi į pasauliečius, laiške patikinę, jog Paragvajui labai reikia Kristui ir Bažnyčiai įsipareigojusių pasauliečių. Ganytojai įvardijo daug socialinio ir individualaus blogio situacijų, kurias, pasak jų, išspręsti galėtų tik įsipareigoję pasauliečiai.
Vyskupai išreiškė viltį, kad Pasauliečių metai paskatins pasauliečius katalikus „įsipareigoti, kad būtų įveikta struktūrinė socialinė nelygybė, korupcijos, nebaudžiamumo, individualistinio savanaudiškumo ir godumo blogis, kuris žmogų atstumia, jo neįtraukia ir veda į pražūtį dėl sveikatos, švietimo, žemės, namų ir darbo stokos“.
Naujajam Paragvajui reikia Viešpaties mokinių-misionierių, Dievo karalystės ugdytojų pasaulyje.
Paragvajaus vyskupų konferencija savo laiške, paskelbtame gruodžio 25 d. episkopato portale, į krašto katalikus kreipėsi kaip į Dievo tautą, primindama Vatikano II susirinkimo dogminę konstituciją Lumen Gentium, kurioje pasauliečių įsakmiai prašoma, kad jie įsipareigotų kurti pasaulyje Dievo karalystę.
Be to, ganytojai atkreipė dėmesį, kad Pasauliečių metai Paragvajuje sutampa su dviem svarbiais įvykiais – lapkritį įvykusia Lotynų Amerikos bažnytine asamblėja ir Bažnyčioje visame pasaulyje prasidėjusiu sinodiniu procesu – įsiklausymu į Dievo tautos balsą ir tarpusavio pasitarimus, kurių pagrindu 2023 – aisiais metais įvyks Sinodas apie sinodiškumą. Sinodalumas, priminė Paragvajaus ganytojai, reiškia visų – pasauliečių, ganytojų ir pašvęstųjų – ėjimą kartu.
Dievo tautos misija yra siekti, kad pasaulis, susidedantis iš dvasininkų, pašvęstųjų ir pasauliečių, būtų šventesnis. Visi turi prisidėti, kiekvienas pagal savo vaidmenį ir charizmą, kad Kristus taptų regimas, visi kartu išreikšdami krikšto vienybę ir kunigiškąjį, pranašiškąjį ir karališkąjį pašaukimą Kristuje.
Visi turi prisidėti, kiekvienas pagal savo vaidmenį ir charizmą, kad Kristus taptų regimas…
Jau laikas, kad pasauliečiai, būdami dauguma Bažnyčioje, prisiimtų savo vaidmenį išeinančioje, misijinėje Bažnyčioje ir, pagilinę savo formaciją, taptų žmonijos raugu, visuomenės atsimanymo druska ir šviesa.
Pasauliečiai neturėtų bijoti eiti visais pasaulio keliais, žengti į visus visuomenės kampus, pasiekti miestų paribius, prisiliesti prie žaizdotos žmonijos, būti Bažnyčia, kuri atsiraitojusi rankoves tiesia kitam pagalbos ranką.
Pasauliečių pašaukimas – pašventinti savo aplinką, kad ją sudrėkintų gyvasis Evangelijos vanduo. Todėl reikia ne atsiskirti nuo pasaulio, o jame gyventi ir jį evangelizuoti.
Pasauliečių pašaukimas – pašventinti savo aplinką, kad ją sudrėkintų gyvasis Evangelijos vanduo.
Bažnyčios uždavinys – suformuoti gerus dangaus karalystės piliečius, įsipareigojusius pasaulio reikalams kaip Viešpaties mokiniai-misionieriai, kurie neužsidaro bažnyčiose ir nelaukia bažnytinių direktyvų tam, kad galėtų darbuotis dėl teisingumo ir žmoniškesnio gyvenimo visiems.
Būdami pakrikštyti, visi esame pranašai, pašaukti skelbti Dievo žodį, viešame gyvenime liudyti Jėzų Kristų, būti tiesos, teisingumo ir meilės ugdytojais, smerkti neteisingumą ir melą, atmesti viską, kas kenkia žmogui ir visuomenei.
