Ramūnas Aušrotas. Ar smurto orderis suvaldys smurto pandemiją?

Šiuo metu Seime svarstoma nauja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo  (ASAAĮ) redakcija. Jį pristatant Žmogaus teisių komiteto pirmininkas viešai pareiškė, kad Lietuvoje siaučia smurto pandemija, ir šis įstatymas leis ją pažaboti.

Tuo tikslu yra siūloma į Lietuvos teisinę sistemą įdiegti naują teisinį institutą – Apsaugos nuo smurto orderį (ASAAĮ III skyrius, 8 – 9 straipsniai), kaip prevencinę priemonę, skirtą apsaugoti smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantį asmenį. Į šį įrankį moterų teises ginančios organizacijos žvelgia kaip panacėją, tačiau įstatymo projekto svarstymas Seimo komitetuose išryškino ne vieną su šio teisinio įrankiu supratimu ir būsimu taikymu susijusią riziką.

Reikia pastebėti, kad mes jau turėjome įstatyme nuostatas, skirtas smurtą patyrusio asmens apsaugai, tokias kaip kad įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu ir įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo.

2020 m. teismai Lietuvoje skyrė kardomąsias priemones 1,7 tūkstančiui asmenų, iš jų –  17,4 proc. atvejų asmenys buvo įpareigoti gyventi atskirai nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu.

Pagal pirminį variantą, jos buvo skiriamos nustačius smurto artimoje aplinkoje faktą (2011 m. įstatymo redakcija), taigi – veikė kaip intervencinė apsaugos priemonė (ir dubliavo BPK esančias kardomasias priemones).

2016 m. buvos nustatyta, kad jos gali būti taikomos ir tais atvejais, kai nepakanka duomenų nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą ir reikia surinkti papildomų įrodymų – taigi, pradėtos taikyti ir kaip prevencinė priemonė.

Nuo dabar siūlomo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio jos skiriasi dviem reikšmingomis aplinkybėmis: pirmiausia, jos buvo taikomos teismo, o ne policijos pareigūno, antra, jų taikymas buvo susietas su ikiteisiminio tyrimo pradėjimu ar ketinimu jį pradėti. Pagal 2011 m. įstatymo redakciją, jis buvo skiriamas jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, o pagal 2016 įstatymo redakciją – kai nepakanka duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti ir reikia surinkti papildomų įrodymų bei skiriamas tol, kol bus priimtas sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Ką reiškia tai, kad apsaugos nuo smurto orderį bus galima skirti nepradedant ar neketinant pradėti ikiteisminio tyrimo? Ogi faktą, kad jį galima skirti profilaktiškai ir taip išvengti varginančio administracinio darbo renkant įrodymus, reikalingus ikiteisminiam tyrimui pradėti.

Žinant, jog policija kasmet gauna keliasdešimt tūkstančių skundų dėl smurto artimoje aplinkoje, kuriuos visus reikia išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo skyrimo, pagunda nueiti lengvesniu keliu yra labai didelė. Ne atsitiktinai Policijos departamentas, iš pradžių skeptiškai žiūrėjęs į šią iniciatyvą, klausymų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete metu jam pritarė. Aišku, savo vaidmenį suvaidino ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažadėtas finansavimas iš biudžeto orderio   administravimui.

Ir čia yra gera proga klausti: ar tikrai Lietuvoje turime smurto pandemiją, o jei taip – koks yra jos mastas? Pirmiausia, reikia išsiaiškinti, ką vadiname smurto artimoje aplinkoje faktu. Ne prielaida, ne įtarimu, bet faktu. Lietuvoje kasmet užregistruojama keliasdešimt tūkstančių pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. Policijos departamento duomenimis, 2020 m. policijoje buvo užregistruoti 58 553 pranešimai dėl smurto artimoje aplinkoje. Bet ar visais atvejais mes turime smurtą artimoje aplinkoje? Nebūtinai.

Pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje yra tik pagrindas policijai pradėti tyrimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje. Išnagrinėjęs įvykio aplinkybes ir konstatavęs, jog yra smurto artimoje aplinkoje požymių, policijos pareigūnas privalo pradėti ikiteisminį tyrimą. Jau keli metai kaip galioja baudžiamojo kodekso pakeitimai, pagal kuriuos ikiteisminio tyrimo pradėjimas nebepriklauso nuo aukos pareiškimo. Taigi, netgi jei auka apsigalvotų, esant smurto artimoje aplinkoje požymių, tyrimas bus pradėtas.

Lietuvos statistikos departamentas skelbia, jog nusikalstamų veikų žinybinio registro, kuriame įrašomi duomenys apie nusikaltimus, dėl kurių pradėtas, atliekamas ar nutrauktas ikiteisminis tyrimas, duomenimis, 2020 m. dėl smurto artimoje aplinkoje buvo užregistruoti 7 132 nusikaltimai, t. y. 7,3 proc. mažiau (lyginant su 2019 m.). O štai pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje padaugėjo 10,3 proc. (nuo 53 075 2019 m. iki 58 553 2020 m).

Ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje 2020 m. buvo pradedėtas 12 proc. atvejų. Palyginimui, 2017 m. buvo pradėta 10 968 ikiteisiminių tyrimų esant 47 941 pranešimams apie smurtą artimoje aplinkoje.

Kitaip tariant, 2017 m. ikiteisminis tyrimas buvo pradedamas tik vienu atveju iš penkių, o 2020 m. – jau tik vieno iš 8 pranešimų atveju. Kitaip tariant, pranešimų, dėl kurių pradedami ikiteisminiai tyrimai dėl smurto artimoje aplinkoje, mažėja.

O gal skundų gausa rodo visai ką kita: kad Lietuvoje turime ne smurto, o skundų pandemiją.

Ką reiškia šis faktas? Ar tai, kad smurto Lietuvoje vis daugėja, o policijos darbas apsaugos nuo smurto srityje vis blogėja? O gal skundų gausa rodo visai ką kita: kad Lietuvoje turime ne smurto, o skundų pandemiją, kai manipuliuojant skundo dėl smurto dėl smurto artimoje aplinkoje padavimo galimybe ir faktiniu nebaudžiamumu dėl melagingo pranešimo apie smurtą artimoje aplinkoje (melagingas pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje šiuo metu užtraukia administracinę baudą nuo keturiolikos iki trisdešimt eurų), asmenys aiškinasi tarpusavio santykius?

Praktika rodo, kad civiliniame procese dažnai manipuliuojama baudžiamojo proceso iškėlimu kitai pusei, pvz. vykstant ištuokos procesui ir siekiant nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Smurto orderio įvedimas nesusiejant jo su būtinybe pradėti ikiteisminį tyrimą gresia dar didesniais lyčių karais, negu turėjome iki šiol. Politikai neturėtų lengva ranka įteisinti instrumento, kuris penkiasdešimt tūkstančių jų rinkėjų gali pasiųsti į gatvę.

Susirūpinti verčia ir neteisinga motyvacija, girdima Seimo komitetuose svarstant šio teisinio instituto reikalingumą. Ji gali įtakoti tiek nustatant teisinio reguliavimo ypatybes, tiek ir taikant šį teisinį institutą praktikoje. Ne kartą posėdžių metu teko girdėti kalbas apie prevencinį jo pobūdis, tai suprantant kaip galimybę taikyti pavojų keliančiam asmeniui apribojimus, kai nepakanka duomenų pradėti ikiteisminį tyrimą ar konstatuoti nusikaltimo sudėties buvimą.

Aplinkybė, jog teisėsaugos institucijos galimai netinkamai atlieka savo darbą, nėra ir negali būti tinkamas motyvas apsaugos nuo smurto orderio įvedimui, be to, toks argumentavimas remiasi ydinga kaltumo prielaida, jog asmuo iš tiesų yra kaltas, tik to nepavyko įrodyti. Štai Socialinių reikalų ir darbo komiteto išvadoje įstatymo projektui rašoma, kad „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis yra prevencinė priemonė, kuria siekiama laikinos nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusio asmens apsaugos, o ne smurtautojo apkaltinimo ar nubaudimo.”

Kyla paprastas klausimas: už ką bus skiriamas orderis? Jei jis bus skiriamas už smurtą, tai turi būti keliama byla, nes bet kokios rūšies smurtas yra nusikaltimas. Jei smurto nėra – asmuo negali būti persekiojamas, o jo teisės – ribojamos. Kaip sakoma Evangelijoje, „jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 23).

Įstatymo leidėjo logika prieštarauja Lietuvos teisėje įtvirtinai nekaltumo prezumpcijai: LR Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o LR Baudžiamojo proceso kodekso 11 straipsnyje įtvirtinta, kad „niekas negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir remiantis įstatymu”.

Netinkama motyvacija grįstas netinkamas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje teisinio instituto taikymas gali turėti neigiamų socialinių padarinių, paskatinti asmenų, kuriems buvo skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, bet nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas bei nebuvo įrodyta jų kaltė, stigmatizaciją.

Ydingo teisinio reguliavimo rizika ypač padidėjo po to, kai įstatymo projekto svarstymo Seimo komitetuose metu buvo pritarta teisiškai neprotingam ir socialiai neatsakingam Seimo nario A. Sysos pasiūlymui supaprastinti apsaugos nuo smurto orderio teisinio instituto apibrėžtį, atsisakant įstatyme jo taikymo apimtį ribojančių kvalifikacinių kriterijų.

Apsaugos nuo smurto orderio skyrimas yra susijęs su realiais žmogaus teisių – teisės į nuosavybę, teisės į judėjimo laisvę – apribojimais. Žmogaus teisių prasme, tam, kad tokie apribojimai būtų teisėti, jie turi būti nustatyti įstatymu, kas, be kitų dalykų apima ir pareigą aiškiai įstatyme nustatyti jų taikymo pagrindą ir apimtį (ribas).

Teisinis reguliavimas, leidžiantis apsaugos nuo smurto orderį taikyti bet kokioje situacijoje, esant bet kokia rizikai ir jos laipsniui, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, sukuria prielaidas asmenims piktnaudžiauti tiek skundo padavimo, tiek orderio skyrimo galimybe.

Pastebėtina, kad šalių praktikoje taikomi įvairūs teisiniai institutai, skirti smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir apsaugai. Tam, kad būtų užtikrintas su orderio taikymu susijusių asmens teisų apribojimo proporcingumas, paprastai jie diferencijuojami pagal taikymo sritį, pobūdį ir apimtį.

Žvelgiant į kitų šalių praktiką, akivaizdu, kad orderio taikymas yra susijęs su situacijomis, kai kyla rimtas, realus ir tiesioginis pavojus asmens gyvybei, fizinei ar psichinei sveikatai, kurio negalima išvengti taikant kitas, mažiau ribojančias priemones.

Pavyzdžiui, Belgijos Laikinojo gyvenamosios vietos uždraudimo smurto namuose atveju įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad iš faktų ar aplinkybių paaiškėjus, jog suaugusio asmens buvimas gyvenamojoje vietoje kelia rimtą ir tiesioginę grėsmę kitų ten pat gyvenančių asmenų saugumui, prokuroras gali skirti grėsmę keliančiam asmeniui  draudimą gyventi toje vietoje.

Pagal Suomijos Ribojimų orderio įstatymo 2 straipsnį ribojimų šeimoje orderis gali būti išduotas, jeigu iš asmens, kuriam taikytinas orderis, grasinimų, anksčiau padarytų veikų ar kitokio elgesio galima spręsti, kad gali būti padarytas nusikaltimas grėsmę patiriančio asmens gyvybei, sveikatai ar laisvei, o orderio išdavimas nėra nepagrįstas, atsižvelgiant į galimos veikos sunkumą, asmenų bendro gyvenimo tame pačiame būste aplinkybes ir kitus bylos faktus.

Austrijoje apsaugos nuo smurto orderis taikomas tiesioginio pavojaus – fizinio užpuolimo, grasinimo ar elgesio, reikšmingai pažeidžiančio psichinę sveikatą, – atveju (Jei dėl asmens fizinio užpuolimo, grasinimo ar elgesio, reikšmingai pažeidžiančio  psichinę sveikatą, artimam giminaičiui tolimesnis bendravimas su juo tampa pavojingas, artimo giminaičio prašymu  <…>  teismas gali <…> uždrausti būti tam tikrose tam skirtose vietose ir vengti susitikimo ir ryšių su pareiškėju užmezgimo, jei tai neprieštarauja rimtiems atsakovo interesams. (Apsaugos nuo smurto orderis (Exekutionsordnung, 382b str.)

LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto organizuotuose klausymuose, skirtuose  apsaugos nuo smurto orderio teisiniam reglamentavimui, projektą parengę LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, o taip pat šiame procese dalyvavę specializuotos kompleksinės pagalbos centrų atstovai patvirtino jog įstatymo projektu yra siekiama į Lietuvos teisinę sistemą perkelti Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Stambulo konvencija, 52 str.) įtvirtintą skubaus draudžiamojo nurodymo teisinį institutą.

Pažymėtina, kad Stambulo konvencijos aiškinamojo memorandumo (264 – 176 p.), akivaizdu skubūs draudžiamieji nurodymai nuo apribojančių ar apsaugos nurodymų skiriasi dviem reikšmingomis aplinkybėmis. Skubūs draudžiamieji nurodymai taikomi tiesioginės grėsmės atvejais ir jų taikymas nėra susietas su ikiteisminio tyrimo pradėjimu ar jo buvimu. Apribojantys ar apsaugos nurodymai šalių praktikoje taikomi nepriklausomai nuo tiesioginės grėsmės buvimo aplinkybės, ir jų taikymas paprastai yra siejamas su ikiteisminio tyrimo pradėjimu arba buvimu.

Žmogaus teisių ribojimas yra kraštutinė poveikio priemonė, todėl amens teisės negali būti ribojamos nesant realaus teisių pažeidimo, o tik jos tikimybės pagrindu.

Stambulo konvencijos aiškinamasis memorandumas sąvoką „tiesioginė grėsmė” supranta kaip „bet kokias smurto šeimoje situacijas, kai žala yra neišvengiama arba jau pasireiškė ir gali pasikartoti”, t. y. sieja su būtinojo reikalingumo situacija ir smurto recidyvo atvejais. Siekiant tai nustatyti ir apsaugoti didelę smurto riziką patiriančius asmenis yra atliekamas rizikos vertinimas (261 p.).

Žmogaus teisių ribojimas yra kraštutinė poveikio priemonė, todėl asmens teisės negali būti ribojamos nesant realaus teisių pažeidimo, o tik jos tikimybės pagrindu. Jei siekiama apsaugoti asmenį, kad smurtas neįvyktų, tai turi egzistuoti reali ir pamatuojama rizika, kad smurtas įvyks.

Todėl tam, kad apsaugos nuo smurto orderis būtų taikomas proporcingai, būtina įstatyme aiškiai nustatyti jo taikymo pagrindus, numatant, jog apsaugos nuo smurto orderis būtų taikomas ne bet kokio, bet realaus ir rimto pavojaus atveju. Jei tai nebus padaryta, visas apsaugos nuo smurto traukinys nuvažiuos nuo bėgių, taip, kaip nutiko vaiko teisių apsaugos reformos atveju.