Pastaruoju metu dažnokai tenka išgirsti ar perskaityti frazes: „…kvailas klausimas, neturiu ką atsakyti“, „ką čia kvailai klausinėji?“ ir pan.
Vienas kolega klausinėjančius, abejojančius žmones paniekinamai vadina „plokščiažemiais“ (suprask, jeigu tu kažkuo abejoji, kas nesutampa su jo matymu, tai tu manai, kad žemė yra plokščia ir apskritai tuomet su tavim nėra net ką kalbėti). Neretai „viską išmanantys“ žmonės klausinėjantį mato kaip priešą, nurašydami jį į „needukuotus tamsuolius“, su kuriais taip pat nėra ką kalbėti.
Pagalvoju, ko siekia taip kalbantys? Kad niekas neužduotų klausimų? Kad niekas neabejotų tuo ką sako kažkas?
Ir iš tiesų, kai žinomas profesorius mestelna frazę „..vienas kvailiausių klausimų, kuriuos man teko girdėti..” (čia apie suabejojimą, kad galbūt vaikams nėra sveika visą dieną mokykloje prabūti su kaukėmis), dažnas gal ir susigėsta, o vėliau jau ir nedrįsta klausti „kvailų” (pasak taip sakančių) klausimų. Juk kam norisi atrodyti kvailu. Geriau jau pritarti, ką sako „viską išmanantys“ žmonės (nors ir manai kitaip).
Politikams, esantiems valdžioje (ar jų sekėjams), tai būtų ko gero svajonių laikas. Įsivaizduokite, darai ką nori, o niekas (bijodami užduoti „kvailus“ klausimus) net nesuabejoja tavo „tiesomis“. O suabejojantis greitai būna užčiauptas frazėmis „uždaryk burną, asile“, ar kažkaip panašiai. Vėlgi, ar norėtum būti „asilu“? O jei dar „plokščiažemiu asilu“?
aš irgi esu prie „plokščiažemių“ ta prasme, kad daug klausinėju, patinka klausytis, ką kalba kiti, gilintis į skirtingus šaltinius, daug kuo abejoju…
Noriu pasakyti, kad aš irgi esu prie „plokščiažemių“ ta prasme, kad daug klausinėju, patinka klausytis, ką kalba kiti, gilintis į skirtingus šaltinius, daug kuo abejoju ir, kaip nebūtų gaila, savo paskaitose ugdau tokius pačius.
Kas su manim bendrauja, tas žino, kad studentus pačią pirmą paskaitą supažindinu su bendravimo ir elgsenos taisyklėmis mano paskaitų metu, kurių laikausi ir skatinu juos laikytis. Viena iš taisyklių yra ta, kad nėra kvailų klausimų. Jei tau kirba galvoje abejonės, nesutinki su mano argumentais – drąsiai klausk, visi klausimai geri.
Abejoji moksliniais tyrimais – klausk, dėstyk savo argumentus, diskutuokim argumentais. Tavo patirtis kitokia – pasakok, klausk. To mes čia ir susirinkome.
Jei tavo argumentai bus stipresni, tik pagirsiu. Turiu pasakyti, kad kol studentai pripranta atvirai klausti, praeina ne viena paskaita. Baimė išgirsti „ką čia užduodi kvailus klausimus“ yra įsismelkusi dažnam studentui. Todėl bent jau pradžioje didelė dauguma renkasi „saugesnį variantą“ – sėdėti ir nieko neklausinėti. Suprantu juos.
Baimė išgirsti „ką čia užduodi kvailus klausimus“ yra įsismelkusi dažnam studentui.
Aišku, suprantu aš ir tuos, kurie turi galutinį žinojimą apie visus pasaulyje vykstančius reiškinius. Netgi šiek tiek pavydžiu jiems. Nes man dar toli iki jų. Todėl nesustoju mokytis. Smagu, kad kai kurie iš jų paskaito mano rašinius feisbuke. Todėl kartas nuo karto gaunu „pamokymų“ ką rašyti ir kaip man rašyti, kokius klausimus galiu klausti, o kokių ne. Kad būtų stipresni argumentai, dažnas pasigiria savo „edukuotumu“. Bandau paaiškinti, kad aš nepretenduoju į galutinę tiesą, aš tiesiog daug ko nežinau, ir pateikiu tik savo gan subjektyvų požiūrį. Tuomet „pamokymai” būna dar stipresni.
Gal ir aš išsigąsčiau būti pavadintas „plokščiažemiu needukuotu asilu“, bet kai atsigręžiu atgal, pamatau, kad mane vis paspiria nebijoti klausti ir abejoti tokie patys „plokščiažemiai“ – Karlas Poperis („Jokio žmogaus autoritetas negali nustatyti tiesos įsakymu. Tiesa yra aukščiau žmogaus autoriteto”), Imre Lakatosas, Thomas Khunas ir daug kitų žymių mokslininkų, tad tas noras gilintis į skirtingus šaltinius, kelti klausimus, bent kiek priartėti prie tiesos tik sustiprėja.
labai smagu matyti skirtingose pusėse esančius mokslininkus, kurie skirtingai interpretuoja tuos pačius duomenis.
Iš tiesų, labai smagu matyti skirtingose pusėse esančius mokslininkus, kurie skirtingai interpretuoja tuos pačius duomenis. Tai yra normalu, jei tai vyksta pagarbiai (Tuo man labai patinka aukšto lygio mokslinės konferencijos). Taip mes iriamės link mokslinės tiesos.
Ir labai apmaudu matyti mokslininkus, kurie stengiasi pažeminti kitus, jų „tiesa“ abejojančius kolegas. T. Kuhnas teigė, kad „tyrėjai, besiremiantys skirtingomis paradigmomis, tuos pačius faktus interpretuos skirtingai, tačiau niekada nežemins kitų“.
Atėjo Nauji metai. Kokie jie bus, priklauso nuo mūsų visų ir kiekvieno mūsų atskirai. Todėl noriu palinkėti visiems būti drąsiems, nebijoti klausti, abejoti ir vėl klausti tam, kad patys galėtumėte pagerinti savo žinojimą vienoje ar kitoje srityje, ir su visa atsakomybe sąmoningai priimtumėte sprendimus, vėliau nekaltindami kitų. O jei kas apšauks „plokščiažemiu”, priimkite tai kaip pagyrimą. Vadinasi, jūs mąstote, gal ir klystate, bet mąstote.
Mokslo srityje dirbantiems žmonėms noriu priminti tai, ką visi jie ir taip žino: viena iš mokslininko misijos dalių ir yra dalintis savo žiniomis, skatinti klausti kitus, mokėti argumentuotai, suprantamai pateikti atsakymus ir, kas svarbiausia, mokėti išgirsti kitokią nuomonę ir – nemeluoti.
Mokslininko misija nėra meluoti, žeminti, pašiepti tuos, kurie mažiau supranta konkretaus mokslo srityje.
Juk mes irgi daug ko nesuprantam ir nežinom tose srityse kur dirba kiti. Bet dar nesu nei iš vieno santechniko išgirdęs, kad „mokslininkai plokščiažemiai“, nes patys nesugeba sutaisyti savo namuose esančio klozeto, ar iš statybininko, kad nesugebam tiesiai sumūryti savo sklype tvoros.
jeigu tas visiems jau pabodęs virusas „tikėtų mokslu“, tai senai jau būtų nusibaigęs arba pabėgęs kažkur į kosmoso platybes.
P.S. Knygoje (mokslinių tyrimų metodologijos) radau tokį pajuokavimą: „Mokslas yra įrodęs, kad žmogaus organizmas auga iki 25 metų (būna ir išimčių), tačiau kažkodėl pilvas ir užpakalis nusispjauna į mokslo įrodymus, sėkmingai augdami toliau ir po 25 metų…“ .
Pagalvojau, kad jeigu tas visiems jau pabodęs virusas „tikėtų mokslu“, tai senai jau būtų nusibaigęs arba pabėgęs kažkur į kosmoso platybes. Bet man atrodo jis taip gerai gyvena, dauginasi, mutuoja dar ir todėl, kad nežino nei mokslo, nei vienos mokslo tiesos.
