Žodis buvo Dievas (…) Jame buvo gyvybė (…) žmonių šviesa (Jn 1, 1.4)
Kai buvau mažas, vieną kartą nepagarbiai paliečiau Kūdikėlį prakartėlėje. Ne tai, kad pastūmiau ar užgavau, bet… tas veiksmas buvo beprasmiškas, o tai jau buvo nepagarba Dievui – Žodžiui. Matyt, tai jau buvo ginčas su juo.
Vienas religinis filosofas vykusiai pasakė, kad krikščionys irgi abejoja, irgi nusideda (ne tik savo mintimis?).
J. Getė „Fauste” rašė, kad ne Žodis buvo pirmiausia, bet veiksmas. Taigi, ginčijosi su Dievu – Žodžiu.
Pažįstu žemaitį, kuris „keikia” Visagalį dėl asmeninių negandų, bet ypač dėl to, kad aktyviai nepadeda lietuvių tautai, „nedirba”. Sako, kai pas jį nueisiu, aš jam už barzdos patampysiu: kelkis, nemiegok!
Tikisi stebuklo?! Ypač politikoje, ekonomikoje, nes tai aktyvus žmogus (nors darbo dirbti nenori, sako, būti tautininku Lietuvoje tolygu būti visų išjuoktam lūzeriui).
Mes tikimės, kad Žodis padarys stebuklus. Kad lietuviai išmoks perskaityti įstatymus.
Kad nebereikės kreiptis į aiškintojus. Pavyzdžiui, kad premjerai supras, kad parašyta: Prezidentas atstovauja tautą (valstybę), o teisėjai supras, kad šeima – tai vyro ir moters sąjunga. Ir t. t.
Į žodžio aiškintojus neverta kreiptis, nes gali ir tai, kas aišku supainioti. Pavyzdžiui, vieni Europos aiškintojai teigia, kad „vienalyčiai”… gali turėti vaikų. Užtat Nacionalinis susivienijimas ir siūlo panaikinti tokius aiškintojus, o patiems kalbėti aiškiai.
Galima tikėtis, kad Viktorija taps tautinių idėjų skelbėja, o Gabrielius – Jablonskio ainis – lietuvių kalbos ir raidyno gynėju, o ne griovėju; kad Ingrida nebesiskolins mūsų tautos vardu; kad seimūnai nebeblokuos savo telefonų nuo savo rinkėjų ir net ieškos bendravimo su jais, kad valdžia, gindama kitų demokratiją, nebedarys nuostolių savai liaudžiai, kad įstatymai bus teisingi ne tik vargšams ir naudingi ne tik monopolijoms, bet ir visiems laisviems žmonėms, gins jų teises.
Galima, bet nerealu, nes mūsų, senelių, anūkai nelabai klauso. Jie jau įtikinti tik vieno materialaus ir pavydaus dievo buvimu…
Štai ką padarė pliurasklaida ir sterilizuota liberali puskalbė. Žodžių daug…
O lietuvybę, deja, prisimena tik pralaimėję rinkimus, suskilę, kaip „valstiečiai”. „Protingi valdžiažmogiai” neplaukia prieš srovę.
Tautininkai gi nemoka susivienyti, kritikuoja vieni kitus, liberalams nebėra ko veikti.
Bažnyčioje vaižgantiškos dvasios beveik nebėra. Tad nekeista, neseniai girdėjau kunigą sakant, kad Lietuvoje per metus atsiranda tik vienas – du klierikai. Griūva dar vienas lietuvybės stulpas.
O ES net nori panaikinti Kalėdų šventę. Kokį naują ar seną kitą Dievą susirado?
Negaliu ir nenoriu juoktis iš tėvų ir senelių tikėjimo. Kai buvai jaunas, kaimynas savanoris man sakė: nelabai tikiu, bažnyčią lankau iš pragaro baimės, bijau apsiskaičiuoti.
Nors aš manau, kad bijoti nėra ko, nes velnių nėra (nors yra velniava), bet mes, lietuviai, esam Žodžio žmonės, tuo mums patrauklus Naujasis Testamentas. Tai mūsų civilizacija. Užtat tiek turim filosofų, poetų (nebūtinai save išreiškusių).
Ir per mažai turim veiksmo žmonių. Užtat ir nekuriam net to, ką lengvai galėtume padaryti, tik reiktų nustoti beždžioniauti nuo nebenorinčios veikti ES, ir tikrai galėtume sukurti „proveržį”. Bet kol kas jo nematyti, tik tuščios kalbos. Nesugeba ar nenori?
Bažnyčia buvo mums patraukli juodžiausiais okupacijų metais.
Bažnyčia buvo mums patraukli juodžiausiais okupacijų metais. Kai kartą krikštijom kūdikį pas tėvą Stanislovą, jis pasakė: galit netikėti, bet Lietuvą ir savo tautą mylėkit!
Vaižgantiškas buvo kunigas. Dabar tokių gal nebėra, nebent emeritai išdrįstų žodelį tarti.
Užtat ir kyla grėsmės ir tautai, ir Bažnyčiai. Ir nebemokam su jomis kovoti, ir ES nepadeda, tik siūlo atsukti užpuolikui ir engėjui kitą skruostą…
Tik ką kalbėjau su sunkiu ligoniu, beturinčiu tik pusę smegenų. Pasakiau, kad valdžia žada keisti tris raides. Atsakė: tai jų nuo krizės ir viruso neišgelbės.
Ramybės palinkėkim vieni kitiems? Tos, kuri būna prieš audrą? …O gal jau vėlu… Gal jau tyro oro gūsio nesulauksim…
