Dalinamės Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo sveikinimo laišku „Kalėdos – Dievo dovana žmonijai“.
Mieli broliai ir seserys,
su Šventomis Kalėdomis! Su džiaugsmu švenčiame vieną brangiausių mūsų tikėjimo slėpinių – Dangaus ir Žemės Viešpaties įžengimą į laiką, į žmonijos istoriją gimstant Kūdikiu Betliejuje. Dievas padovanojo mums savo artumą, tapdamas žmogumi. Jis nėra tik filosofinė idėja ar paslaptinga visatos galia – Dievas yra konkretus Asmuo. Jis tapo regimas Jėzuje Kristuje ir vaikščiojo šios žemės takais. Jis nutarė tapti dovana žmogui, kad žmogus, atpažinęs šią nuostabią Dievo iniciatyvą, pajustų savyje troškimą ir pats tapti dovana savo Kūrėjui ir pasauliui.
Pranašas Simeonas, pažvelgęs į šventyklon gimdytojų atneštą kūdikį Jėzų, sušunka: „Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje“ (Lk 2, 30–31). Šventasis Raštas atskleidžia svarbiausią Kristaus gimimo priežastį – išvaduoti mus iš nuodėmių ir nuvesti į amžinąjį gyvenimą. Gimusio Išganytojo Asmenyje mes matome savo išgelbėjimą.
Žmogus negali pats sau užsitikrinti nemirtingumo, tik savo pastangomis įveikti nuodėmę ar suteikti savo gyvenimui galutinę prasmę.
Žmogus negali pats sau užsitikrinti nemirtingumo, tik savo pastangomis įveikti nuodėmę ar suteikti savo gyvenimui galutinę prasmę. Jam reikia išvysti tą, kuris tai gali padovanoti. Šventieji tekstai pabrėžia, kad Kristus yra nuo amžių lauktasis pasaulio Gelbėtojas. Jis dovana ir išsigelbėjimas tautoms, kad jos įveiktų ištikusius sunkumus, o žmonės Jo užgimimo šviesoje semtųsi vilties savo piligrimystėje į amžinąjį gyvenimą.
Jėzus yra Dievo, kuris gelbi, regimas veidas. Tiesa, Jo veido spindesį patys turime atrasti. Apie Jėzaus gimimą Betliejuje tą kartą mažai kas žinojo. Tai Marija ir Juozapas, nešioję savyje slaptingą Dievo prakalbinimą; tai angelo padrąsinti ir dangaus kareivijos giesme pradžiuginti iš laukų atbėgę piemenys; tai išminčiai, atvykę iš Rytų šalies Jo pagarbinti.
Tačiau vis daugiau ir daugiau žmonių istorijoje Jį surado, kai ieškojo Dievo savo gyvenime ir atgręžė Jam savo širdis. O Jį atranda tie, kurie, pasak Jėzaus, yra vargdieniai dvasià, liūdintys ir romieji, alkstantys teisumo ir gailestingieji, tyraširdžiai ir taikdariai bei persekiojami dėl teisumo (plg. Mt 5, 3–10). Pažinti kūdikiu tapusį Dievą, kuris įsikūnijimu įsipareigojo mylėti iki mirties, reiškia pajusti Dievo širdį. Priimti šį Viešpaties atsidavimą žmogui – tai atrasti amžinojo gyvenimo raktą.
Pažinti kūdikiu tapusį Dievą, kuris įsikūnijimu įsipareigojo mylėti iki mirties, reiškia pajusti Dievo širdį.
Giliausia Kristaus įsikūnijimo prasmė yra dovanoti save iki galo. Jei žmogus nori tai suprasti, turi atrasti savo pašaukimą, kaip save dovanoti kitiems. Santuokos ir Kunigystės šventimais žmonės įsipareigoja save dovanoti iki mirties. Tai žmogaus atsakas Kūrėjui taip savo gyvenimu įkūnijant meilę Viešpačiui ir kitam žmogui.
Tą šventą naktį laukuose nakvojusius piemenis nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa, ir gausi dangaus kareivija užgiedojo: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Žmoniją pasiekė paguodos žodis – esame Dievo mylimieji. Nedelsdami piemenys bėgo dalintis savo džiaugsmu su Marija ir Juozapu, apsakę, „kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį“ (Lk 2, 17).
Šis Kalėdų pasakojimas atskleidžia ir mūsų krikščioniškojo gyvenimo esmę. Esame Dievo mylimieji, kurie turime skubėti dalintis šia žinia su broliais ir seserimis, dažnai išvargintais liūdesio, nusivylimo, nerimo ar įtampos.
Turime tiesti bendrystės tiltus vieni kitiems ir geru darbu įkūnyti meilę ypač vargšams, atstumtiesiems, migrantams ar vienišiesiems.
Turime tiesti bendrystės tiltus vieni kitiems ir geru darbu įkūnyti meilę ypač vargšams, atstumtiesiems, migrantams ar vienišiesiems, kurie gyvena mūsų kaimynystėje. Viešpats trokšta tęsti įsikūnijusios meilės istoriją dabar jau per mūsų rankas ir širdis. Juk amžinasis gyvenimas prasideda jau čia, jei nuolankia širdimi priimame Kalėdų žinią ir dovanojame meilės džiaugsmą mūsų broliams ir seserims.
Šiais Amoris Laetitia-Šeimos metais ypač prisimename, kad Kalėdos yra šeimos šventė. Išganytojas ateina į šeimos aplinką ir paliudija, kokia svarbi šeima, glausdama Dangaus dovaną – kūdikį. Kokia ji buvo svarbi vaikeliui Jėzui išsaugoti pavojų akivaizdoje. Te ateinantys Naujieji metai ypač primena mums Šventosios Šeimos tikėjimą, viltį ir meilę, kurios dėka pasaulis išvydo Viešpatį, mus pamilusį Dievą. Dovanokime vieni kitiems bendrystės džiaugsmą ir maldoje semkimės paguodos iš Kalėdose mums apsireiškusio Viešpaties!
Su Šventomis Kalėdomis!
