Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija paskelbė atsakymus į vyskupų klausimus, kaip praktiškai interpretuoti kai kuriuos popiežiaus Pranciškaus nustatytos leidimų aukoti Mišias lotynų kalba senosiomis apeigomis suteikimo tvarkos aspektus.
Šių metų liepos mėnesį įsigaliojo motu proprio „Traditionis custodes“, kuriuo popiežius Pranciškus įvedė iki tol galiojusios, Benedikto XVI įvestos, tvarkos pakeitimus. Dabar Kulto ir sakramentų kongregacija atsako į vyskupams kilusias kai kurias abejones. Atsakymai pateikti „responsa ad dubia“ forma. Tai yra, į kiekvieną tiksliai suformuluotą klausimą atsakoma „taip“ arba „ne“ ir prie atsakymo pridedamas trumpas paaiškinimas.
Kulto ir sakramentų kongregacija atsakė į vienuolika klausimų. Atsakymus palydi kongregacijos prefekto arkivyskupo Arthuro Roche’o laiškas vyskupų konferencijų pirmininkams. „Kiekviena norma visada turi vienintelį tikslą – saugoti bažnytinės bendrystės dovaną, protui ir širdžiai pritariant kartu eiti Šventojo Tėvo nurodyta kryptimi“, – rašo prefektas.
Pirmasis klausimas: ar galima aukoti Mišias senosiomis apeigomis lotynų kalba parapijos bažnyčioje, kai nėra galimybės surasti kitos tam tinkamos bažnyčios ar koplyčios? Atsakymas yra teigiamas, tačiau tik tada, kai tikrai neįmanoma surasti kitos bažnyčios, ir su sąlyga, kad Mišios senosiomis apeigomis nebus įtraukiamos į parapijos Mišių tvarkaraštį ir netrukdys parapijos pastoracinei veiklai.
Antrasis klausiamas yra susijęs su galimybe švęsti senosiomis apeigomis ne tik Mišias, bet ir kitus sakramentus. Į šį klausimą atsakoma „ne“ ir patikslinama, kad leidžiamos tik Mišios senosiomis apeigomis, naudojant 1962 m. paskelbtą mišiolą. Ankstesnių apeigynų naudoti negalima.
Atsakyme patikslinama, kad šiuo atveju yra numatytos tam tikros išimtys anksčiau vyskupų kanoniškai įsteigtoms personalinėms parapijoms, skirtoms tikintiesiems, besilakantiems senųjų apeigų. Tokiose parapijose gali būti švenčiami kai kurie sakramentai, naudojant 1952 m. apeigyną (Rituale Romanum), tačiau draudžiama teikti sutvirtinimo ir šventimų sakramentus (pagal iki liturginės reformos paskelbtą Pontificale Romanum).
Kitas klausimas susijęs su galimybe toliau naudoti senąjį mišiolą tiems kunigams, kurie nepripažįsta koncelebracijos ir ypač atsisako koncelebruoti Krizmos Mišias su vyskupu Didįjį ketvirtadienį. Tokie kunigai negali aukoti Mišių senąją forma. Jei leidimas buvo jau anksčiau suteiktas, vyskupų prašoma, kad prieš atšaukdami suteiktą leidimą pasiūlytų kunigui „nuoširdžią diskusiją“.
Ketvirtasis klausimas susijęs su Mišių skaitiniais, kurie senajame mišiole yra lotynų kalba. Jie turi būti skaitomi vietinėmis kalbomis iš Biblijos, kurios vertimą liturginiam naudojimui patvirtino vyskupų konferencijos.
Į klausimą, ar vyskupas, prieš suteikdamas leidimą aukoti Mišias senosiomis apeigomis kunigui, įšventintam po naujos tvarkos įsigaliojimo (po 2021 m. liepos 16 d.), turi konsultuotis su Šventuoju Sostu, atsakyme paaiškinama, kad tokiais atvejais reikalingas Šventojo Sosto sutikimas.
Kiti keturi klausimai yra susiję su leidimų galiojimo trukme ir vieta. Leidimas aukoti Mišias senosiomis apeigomis suteikiamas ne neribotam, bet konkrečiai apibrėžtam laikui. Leidimas galioja tik konkrečios vyskupijos teritorijoje. Jei įgaliotasis kunigas negali aukoti Mišių, jo laikinasis pavaduotojas irgi privalo gauti leidimą. Leidimai taip pat reikalingi diakonams ir vykdantiesiems kitas tarnystes, kurie dalyvauja švenčiant Mišias pagal ikisusirinkiminę liturgiją.
Dešimtasis ir vienuoliktasis klausimai yra susiję su antrųjų Mišių aukojimo (vad. binacijos) galimybe. Tokia galimybė, numatyta dėl sielovadinių priežasčių, Mišių senosiomis apeigomis atveju nesuteikiama. Jei kunigas, turintis teisę naudoti senąjį mišiolą, jau savo parapijoje aukojo Mišias pagal naująjį mišiolą, jis negali tą pačią dieną aukoti antrųjų Mišių senosiomis apeigomis.
Galiausiai į klausimą, ar kunigas, turintis teisę naudoti senąjį mišiolą ir jau yra aukojęs tokias Mišias vienai tikinčiųjų grupei, gali švęsti antrąsias Mišias su kita grupe, irgi atsakoma „ne“.
