Norėdami pagerbti a. a. apaštališkojo protonotaro Stasio Žilio, kuris, nors ir gyveno toli nuo Tėvynės, bet nuolat garsino Lietuvą savo uoliu darbu ir pasišventinimu, atminimą, skelbiame jo 1971 m. tekstą pavadinimu „Liturgijos dalyvių veiklumas” (leidinys „Laiškai lietuviams”).
Pirmieji krikščionys buvo įpratę kartu melstis ir veikti: ateidami į Mišias, jie atsinešdavo dovanų, kurias per aukojimą atiduodavo kunigui, dvasininkams išlaikyti ir vargšams šelpti. Visi vienbalsiai garbindavo Dievą ir priimdavo komuniją, įrodydamo savo brolišką vienybę. Vėliau tikintieji aptingo, suretėjo komunijos, giesmės aptilo. Ne tik blėstąs pamaldumas, bet ir svetima liturginė kalba stingdė tikinčiuosius ir sunkino įsijungti į maldą, kurios jie nebesuprato.
Tridento susirinkimas bandė išjudinti krikščionis veikliau dalyvauti pamaldose, tačiau veltui. Sunku buvo sugrąžinti nutolusius. Netraukė jų nei bažnyčių puošnumas, nei pamaldų iškilmingumas, nei muzikos žavesys. Stipriai pabrėžtas Bažnyčios laipsniškumas, tikinčiųjų vaidmenį liturgijoje sumenkino ir sustingdė. Mišias jie tik „išklausė”, krikštą galėjo teikti tik ypatingais atvejais. Nors moterystės sakramentą teikė jie sau patys, tačiau tik klebono akivaizdoje. Visa atliko kunigai, o tikintieji tik priėmė žodį ir sakramentą.
Tačiau ir tokiose aplinkybėse retkarčiais tikintieji galėdavo labai pasireikšti liturgijoje: atsakyti į sveikinimą, savo vidinį nusiteikimą pareikšti pritariančiu „amen”; galėdavo atsistoti, atsisėsti ar atsiklaupti, kaip to reikalavo pamaldos; galėdavo priimti komuniją ir padėti vargšams. Tai buvo tik nuotrupos senovės krikščionių bendruomeninio ir veiklaus dalyvavimo; kilnios ir prasmingos nuotrupos. Deja, patys žmonės vis giliau slėpėsi savo viduje, ir liturgijos išgyvenimas daugiau buvo asmeninis bei mistiškas.
Mūsų šimtmečio pradžioje, ypač paplitus mišioliukams, kilo noras pagyvinti tikinčiųjų dalyvavimą liturgijoje. Bažnyčią imta laikyti pakrikštytųjų bendruomene, kurios visi nariai yra veiklūs. Vyskupai bei jų pagalbininkai kunigai tarnauja Kristui ir Bažnyčiai, skelbia Dievo žodį, rūpinasi liturgija.
Tačiau Dievą garbinti privalo ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai. Visi privalo krypti į Dievą tikėjimu, viltimi, meile. Visi yra Bažnyčios nariai, gyvybingai surišti su ja krikštu, dar pilniau susijungę su ja sutvirtinimu ir nuolat vis labiau sulydomi su ja kitais sakramentais.
Imta įsitikinti, kad dvasininkai neturėtų patys vieni atlikti tai, kas skirta pasauliečiams. Tikintieji ne tik gali, bet ir privalo veikti liturgijoje. „Motina Bažnyčia karštai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip to reikalauja pačios liturgijos esmė” ir pačių krikščionių teisė bei pareiga (Liturg. Konstit. 14).
Liturgija yra pilniau pasireiškiąs visos Dievo tautos gyvenimas; o gyvenimas vyksta veiksmais.
Liturgija nėra tik nedaugeliui pasiekiamas lobis ar tekstų rinkinys mąstymui. Liturgija yra pilniau pasireiškiąs visos Dievo tautos gyvenimas; o gyvenimas vyksta veiksmais.
Tikintieji susirenka šventadieniais į bažnyčią išgirsti skelbiamo Dievo žodžio; švęsti Dievo geradarybių, minint Viešpaties mirtį, prisikėlimą ir įžengimą į dangų; dalyvauti Kristaus, o kartu ir savo, Velykose; atsinaujinti pašventinančia malone, prisipildyti Dievo meilės ir, grįžus atgal į pasaulį, plėsti ten Dievo karalystę. Tad liturgija reikalauja visų dalyvių išorinio ir vidinio veiklumo (Plg. Lit. Konst. 19).
IŠORINIS VEIKLUMAS
Tikintieji pamažu įsijungs į liturgiją, jei žinos, ką jie čia privalo atlikti, ir jei pati liturgija bus jiems labiau pritaikyta. Todėl “sielų ganytojai uoliai ir kantriai tesirūpina liturginiu auklėjimu… tevadovauja šioje srityje savo kaimenei ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu” (Lit. Konst. 19).
Žodžiu, nurodydami skirtingus tikinčiųjų vaidmenis. Pavyzdžiui, atlikdami uoliai savo vaidmenį, kad ir tikintieji stengtųsi tokiu pat uolumu atlikti savąjį. II Vatikano susirinkimas ryžosi daryti visa — peržiūrėti tekstus, ženklus, o ypač leisti gimtąją kalbą, kad liturgija taptų suprantamesnė ir kad tikintieji lengviau ją suprastų (Pig. Lit. Konst. 21, 25, 31 ir 36).
Visi Bažnyčios nariai tinka liturgijai, todėl ir liturgija turi būti prieinama jiems visiems. „Apeigos tespindi kilniu paprastumu, .. . pritaikytos tikinčiųjų išmanymui ir apskritai nereikalingos daug aiškinimo” (Lit. Konst. 34).
Visi Bažnyčios nariai tinka liturgijai, todėl ir liturgija turi būti prieinama jiems visiems.
Liturginiame susirinkime gali ir privalo veikti visi Bažnyčios nariai, tačiau kiekvienas savaip. Yra pareigų, kurias ne visi gali atlikti. Tai nustatė ne žmogiška išmintis, bet dieviškasis Bažnyčios Įsteigėjas, arba tai išplaukia iš Bažnyčios sąrangos. „Liturginių apeigų metu kiekvienas, tiek dvasininkas, tiek tikintysis, atlikdamas pareigas, tedaro visa ir tik tai, kas jam tenka pagal dalyko prigimtį ir liturginius nuostatus” (Lit. Konst. 28).
Kiekviename liturginiame sambūryje yra tikintieji, kuriems vadovauja vyresnysis, pamaldas laikantysis: šiam padeda įvairių laipsnių tarnautojai. Sambūris yra lyg vienas kūnas, kur kiekvienas narys veikia pagal savo paskirtį, darniai įsiliedamas į sudvasintą visumą.
VIDINIS VEIKLUMAS
Pabrėžiant Bažnyčios, liturgijos ir tikinčiųjų bendruomeniškumą, kažin ar nenukenčia paskiras žmogus? Ar nepaskęsta jis susirinkusiųjų būryje, lyg beformėje minioje, kur užtenka tik išoriniai būti ir veikti?
Liturgijos dalyviai niekada nesusilieja į bedvasę masę. Kiekvienas tikintysis yra laisvas bei kilnus Dievo vaikas. Jis meldžiasi ir veikia kaip dvasinis žmogus. Kiekvienas dalyvis yra atsakingas, turi savo vaidmenį ir jį vykdo; niekas jo negali čia pavaduoti. Jis stovi pats prieš asmeninį Dievą, kuris jį pažįsta ir myli, kuris į jį kreipiasi ir laukia jo sąmoningo atsakymo.
Liturgija ne slopina, o saugoja asmenybę ir leidžia jai laisvai rutuliotis. Ji nesitenkina išore, tik žmogaus buvimu: ji nori, kad jis veiktų kūnu, bet ypač dvasia, kur jo veikimas gali ir privalo būti kuo sąmoningesnis. Jei pakaktų dalyvauti tik išoriniai, įvyktų įstatymo raidė, bet žmogus neatsivertų Dievui, o be to atsivėrimo liturginė apeiga liktų bergždžia. Dievo akyse pasibaisėtinai tuščias yra bet koks veidmainiavimas ar vaidinimas.
Dievas nieko neverčia: jis siūlo sandorą.
Dievas nieko neverčia: jis siūlo sandorą. Jis ateina, jei žmogus to nori. Jis ateina, jei žmogus nuoširdžiai jo trokšta ir bėga pasitikti. Kai žmogus priverstas laukia Dievo, kai jis laukia Dievo iš įpratimo ar atsitiktinai, nelaukia jis Dievo nuoširdžiai. Kai žmogus laukia Dievo iš pareigos ar dėl smagumo, nelaukia jis Dievo pilnai.
Ateidamas susitikti su Dievu liturgijoje, žmogus privalo nuoširdžiai ištarti savo „esu: esu kūnu ir dvasia, esu visas, esu sąmoningas, esu vienas iš daugybės Bažnyčios Kūno narelių, esu čia už visą kūriniją”. Taip žmogaus susitikimas su Dievu yra pilnesnis.
Šių dienų žmogus yra išsiblaškęs. Jo „esu” liturgijoje bus netobulas, jei jis nepadės savo rūpesčių ir kaukės ir jei bent retkarčiais neįpras susikaupti. Tačiau ir tada žmogus bus nevertas priimti Dievą. Jausdamas savo trūkumus, jis dar labiau gręšis į Dievą. Juk Dievas ir ateina tam, kad pripildytų jo tuštumą.
Dievas prabilo į žmogų ne tik žodžiu, bet ir savo Sūnaus įsikūnijimu bei mirtimi. Į Dievo kalbą nepakanka atsakyti vien žodžiais, nors būtų jie ir ugningos maldos žodžiai. Dievui reikia skirti visą gyvenimą. „Ar gyvi esame, gyvi esame Viešpačiui, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar esame gyvi, ar mirštame, mes esame Viešpaties (Rom. 14, 8).
„Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebyliai šios tikėjimo paslapties žiūrovai, bet kad, gerai suprasdami apeigas ir maldas, sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme… Ji rūpinasi, kad žmonės, aukodami skaisčiąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir jie patys drauge su kunigu, išmoktų aukoti save pačius” (Lit. Konst. 48).
Liturgija siekia labai giliai. Ji nėra formalizmas, šventas žaismas ar tik apipavidalinantis pradas, tik į tam tikrus rėmus įstatyta krikščionių dievogarba. Ji yra susitikimas Dievo ir žmogaus: Dievo, kuris prabyla į žmogų, ir žmogaus, kuris atsako Dievui ir pasiduoda jo valiai. Jei po liturginiais ženklais nebūtų asmeniško, vidinio ir nuoširdaus žmogaus polėkio į Dievą, liturgija nebūtų malda.
Nors joje aidėtų gražiausios giesmės, blizgėtų iškilmingiausi rūbai, degtų šimtai žvakių, vyktų rūpestingai parengtos apeigos — tai būtų tik tuščias apvalkalas. Pirmoje vietoje liturgijai rūpi ne grožis, o gylis. Tad liturgija reikalauja gyvų krikščionių: ne tokių, kurie dalyvauja joje, kad atliktų pareigą; ji nori krikščionių, kurie savo gyvenimu išreiškia Kristaus paslaptį.
Ar didesnis įsijungimas į pamaldas nevargina? Ar neatrodo, kad reikalavimas pilnesnio išorinio bei vidinio savojo asmens įnašo nėra per didelis? Gal asmenį per daug prislegia Dievo teisių pabrėžimas?
Taip, tikėjimas mus varžo.
Taip, tikėjimas mus varžo. Dar labiau varžo buvimas kūriniu. Kūrėjo teisė į žmogų yra neribota. Tačiau, tik priimdami savo būklę ir pripažindami Dievo pranašumą, tampame turtingi, laisvi ir pilnai atskleidžiame save. Taip yra dėl to, kad Dievo teisė nėra mums svetima, primesta, bet ji yra mūsų dalis.
Tik netikintis žmogus Dievo teisę laiko sau svetima, jos nepripažįsta. Jis nemato ir nenori matyti Dievo pėdsakų visatoje. Jis negirdi ir nenori girdėti Dievo balso aplinkoje ir savo širdyje. Jis susikuria sau dievaičius, o po jų pavidalu dažniausiai palenda pats. Ir vis tiek jis turi tarnauti stabui ar sau pačiam. Jei tikėjimu pripažįstame tikrąjį Dievą ir jo Sūnų Jėzų Kristų, Dievo teisė mus apglėbia ir praturtina. Tikėdami, pasiekiame pusiausvyrą. Pripažindami Dievo pranašumą, kylame ir mes patys. Pamaldos mus įpareigoja, bet jose jaučiamės tiesiausiai žygiuoją į savo tikslą.
Žmogus nepajėgia sumažinti Dievo teisių: jis turi priimti jas tokias, kokios jos yra. Iš to priėmimo kyla vidinis liturginių pamaldų nuoširdumas, kuris labiau pasireiškia, kai tobuliau jos atliekamos. Tikintieji čia pasijunta savo dvasinei prigimčiai palankioje atmosferoje, kur juos kelia ne tik su jais kartu besimeldžią broliai, bet ir pats Dievas.
IŠVADA
Bažnyčia yra kitokia, negu grynai žmogiškos bendruomenės. Ją vienintelę pasirinko Dievas ir pašaukė. Ji vienintelė yra sudariusi su Dievu ištikimybės sutartį būti Dievo liudininke ir perteikti pasauliui išganymą. Ji vienintelė yra kunigiškoji bendruomenė, sujungta su Kristumi, visatos kunigu ir tarpininku, kuris įkvepia jai Šventąją Dvasią.
Savo liturgijoje, ypač sakramentuose, Bažnyčia išgano pasaulį ir liudija Dievą. Kaip Kristaus įrankis, ji perduoda pasauliui išganingas Dievo dovanas, o kaip jo sužieduotinė, ji gieda Dievui savo nesuteptos meilės himną. Jos liturgija yra bendruomeninė, nes visi jos nariai, kiekvienas atskirai ir visi kartu, gauna Dievo dovanas ir sutartinai garbina Dievą.
Tikrai ir tobulai liturgijoje dalyvauja tik tie bažnytinės bendruomenės nariai, kurie Dievo dovanas priima ir Dievą garbina visa savo būtybe, kūnu ir siela. Taip jie gyvena pilniau, kaip žmonės, kaip atpirktieji, kaip dvasiniai žmonės, kaip pakrikštytieji ir kaip pašventintieji.
