„Kauno katedra nėra vien istorinė Katalikų Bažnyčios Lietuvoje šventovė, bet ir tikėjimo bei vilties liudijimas ir švyturys tikintiesiems, kurie ją lanko“, – sakė lapkričio 21-osios sekmadienį Kauno Bažnyčią arkikatedroje sveikinęs apaštališkasis nuncijus Baltijos šalims arkivyskupas Petaras Antunas Rajičius.
Apaštališkasis nuncijus vadovavo iškilmingai Kristaus Visatos Valdovo (Kristaus Karaliaus) liturgijai užbaigiant Bažnyčios liturginius metus ir arkivyskupijos jubiliejus bei šia proga pašventino pirmąją arkikatedros istorijoje vėliavą su bazilikos herbu. Kauno katedrai, tuomet Žemaičių vyskupijos katedrai, 1921-aisiais bazilikos titulą prieš 100 metų savo bule suteikė popiežius Benediktas XV. Kauno katedra buvo pirmoji bažnyčia, gavusi šį garbingą titulą Lietuvoje.
Šį ypatingą sekmadienį gyvosios Bažnyčios ženklu tapo kandidatams į nuolatinę diakonystę suteikti akolitų skyrimai.
Iškilmių pradžioje Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį, jog pastarasis laikas buvo ypatingas, paženklintas jubiliejinių sukakčių arkivyskupijos ir katedros, kurios istorija susipynusi su Žemaičių vyskupijos įkūrimo 500 metų jubiliejumi, gyvenime.
Ypatingu Šventojo Sosto dėmesio ženklu ir dvasine parama besikuriančiai nepriklausomai Lietuvai ir Bažnyčiai joje arkivyskupas pavadino 1921 m. suteiktą bazilikos titulą Kauno katedrai, ir tai buvo įžanga į netrukus, 1926 metais, įsteigtą Lietuvos bažnytinę provinciją bei metropolinę Kauno arkivyskupiją (šiemet švenčiame įsteigimo 95-metį).
Arkivyskupas atkreipė dėmesį, jog šiemet šventėme ir 150-ąjį palaimintojo Jurgio Matulaičio gimtadienį, ir išvardijo visą eilę dabar tarnaujančių dvasininkų, kurių kunigiškosios tarnystės ar amžiaus sukaktis minėjome. Tai kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ, prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS ir kiti.
Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pakvietė Eucharistijoje dėkoti Dievui už šiuos jubiliejinius metus, už tas dovanas, kurias gavome per popiežių rankas. Jis dėkojo už atvykimą į iškilmes apaštališkajam nuncijui, taip pat Vilniaus, Panevėžio, Telšių, Vilkaviškio vyskupijų ganytojams, sveikino brolius kunigus, ypač vadovaujančius Kauno kunigų seminarijai bei Nuolatinių diakonų ugdymo centrui, patarnaujančius diakonus ir seminaristus, pašvęstojo gyvenimo seseris, arkikatedros chorą bei solistus, visą bendruomenę – susirinkusią šventovėje ar namuose dalyvaujančią per nuotolį (transliacijos vyko arkivyskupijos bei Delfi kanalais, per Marijos radiją).
Iškilmingai Eucharistijos liturgijai vadovavęs apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Petaras Rajičius, Šventojo Sosto pasiuntinys, arkivyskupo Kęstučio Kėvalo kvietimu jos pradžioje pašventino vėliavą su bazilikos herbu. Presbiterijos kairėje prieš akis iškilusi naujoji šventovės insignija kartu su kitomis – conopaeum (dar vadinamas ombrellone, skėčio formos baldakimu) ir tintinnabulum (varpeliu) išreiškia ypatingą ryšį su Šventuoju Sostu – tai ženklas, jog šventovė nuolat yra pasirengusi sutikti Šventąjį Tėvą.
„Mums šios šventos vietos yra ypač brangios, nes jos yra Dievo, kurį tikime, kuris čia buvoja ir yra garbinamas, namai“, – sakė vėliau homilijoje arkivyskupas Rajičius apie šventoves, kur patiriame Dievo gailestingumą.
Dievo žodžio skelbimą ir Jo šviesą nuncijus pavadino Dievo karalystės patirtimi. Ši karalystė neprilygsta pasaulyje dabar egzistuojančioms 44 karalystėms. Dievo karalystė nėra paremta teritorijos kontroliavimu, kariuomenės galia, pinigų įtaka, žiniasklaidos įtaiga, viešąja nuomone ar valdžia kitų atžvilgiu.
Arkivyskupo Rajičiaus žodžiais, ši karalystė ne iš šio pasaulio. Tai tiesos, šventumo, malonės, teisybės, meilės ir taikos karalystė. Jos karalius – Jėzus Kristus, kuris niekada negyveno rūmuose, niekada nelaikė ginklo rankose. Pirmas Jo sostas buvo paprastos ėdžios, o paskutinis – kryžius. Jis nei vieno nenusiuntė į mirtį, bet atidavė savo gyvybę už visą žmoniją. Jis buvo išbandytas valdžios vilione, žmogiškomis pagundomis, tačiau niekada nesileido į kompromisus, – be kita, sakė apaštališkasis nuncijus savo homilijoje.
Po homilijos šį tarnaujančio karaliaus Kristaus sekmadienį arkivyskupas Rajičius kandidatams, besirengiantiems priimti nuolatinių diakonų šventimus, – keturiems vyrams pasauliečiams: Arūnui Kučikui ir Marynui Vasiliauskui (Kauno arkivyskupija), Arūnui Raudoniui OFS (Telšių vyskupija) bei Gediminui Olsevičiui (Vilkaviškio vyskupija), suteikė akolitų skyrimus. Akolitų tarnystė Bažnyčioje atsirado nuo III a. vidurio ir skiriama patarnauti švenčiantiems Eucharistiją ar ją priimantiems.
Užbaigiant Eucharistijos liturgiją arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kaip padėkos ženklą įteikė arkikatedros bazilikos šimtmečio medalius dalyvavusiems vyskupams, kunigams, taip pat arkikatedros tarnautojams – seseriai Aloyzai Malinauskaitei SJE, zakristijonui Rokui Albertui Koženiauskui, chormeisterei Vitai Liaudanskaitei-Vaitkevičienei.
Apdovanojimai buvo skirti Mindaugui Egidijui Puidokui, bazilikos herbo kūrėjui (kartu su suburta hieraldikos specialistų grupe), arkivyskupijos Bažnytinio meno komisijos narėms menotyrininkei dr. Rimai Valinčiūtei-Varnei, architektei Astai Prikockienei, taip pat istorikei dr. Vaidai Kamuntavičenei, Kauno m. valdžios bei visuomenės atstovams.
Kauno katedra, tapusi bazilika, įgijo teisę naudoti specialiąsias mažųjų bazilikų insignijas. Kitomis šios bazilikos insignijomis – conopaeum (dar vadinamas ombrellone, skėčio formos baldakimu) ir tintinnabulum (varpelis) jau buvo pasirūpinta minint titulo garbės suteikimą 1921 metais.
Dabar sukurtame pirmajame bazilikos herbe vaizduojamas mėlynos dangaus spalvos skydas, sukryžiuoti raktai ir kalavijas, ženklinantys šventovės titulo apaštalus – Petrą, iš Jėzaus gavusį dangaus raktus, ir Paulių, skelbiantį Dievo Žodį, aštresnį už kalaviją. Raudona virve su kutais perrišti auksinis ir sidabrinis šv. Petro raktai ir canopeum pabrėžia bazilikos ryšį su Šventuoju Sostu. Herbe įrašyti birželio 29 d. švenčiamos šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės liturginiuose tekstuose minimi žodžiai In omnem terram exivit sonus eorum („Jų žinia aidi per visą žemę“).
