Matas Vargdienis (t. Mata el Meskin, tikr. vardas Jusefas Iskanderis, 1919–2006), koptų ortodoksų vienuolis. Baigęs Kairo universitetą sėkmingai valdė farmacijos verslą, tačiau taip gyvendamas nesijautė laimingas. Pajutęs vienuolinį pašaukimą, išdalijo visą savo turtą. Daugiau kaip 10 m. gyveno kaip atsiskyrėlis dykumos urve. Vėliau kartu su mokiniais persikėlė į Šv. Makarijaus Didžiojo vienuolyną Skėtės dykumoje, rūpinosi jo atkūrimu. T. Mato Vargdienio raštai ir veikla daug prisidėjo prie Koptų Ortodoksų Bažnyčios atgimimo.
Žvelgdami į ankstyvosios Bažnyčios dienas stebimės, kokia ji buvo stipri, ypač kokios stiprios buvo naujai įsteigtos Bažnyčios. Žmonės buvo paprasti ir nepažinojo Biblijos (retas galėjo įsigyti jos rankraščių), tikėjimas į Kristų buvo naujas, o senųjų pagoniškų papročių įtaka didžiulė, tačiau dvasinis žmonių gyvenimas, tikėjimas, meilė ir užsidegimas buvo puikus pavyzdys, kaip gyventi pagal Evangelijos įsakymus, kaip praktiškai suprasti, kas yra amžinasis gyvenimas, Dievo karalystė, gyvenimas tikėjimu, mirtis pasauliui, ištikimybė Kristui, Jo antrojo atėjimo laukimas ir tikėjimas prisikėlimu. Iki pat šių dienų stengiamės priartėti prie anų laikų tikėjimo ir tradicijos, mums sunku suprasti tų laikų bendruomenėms adresuotus laiškus, kuriuos šios lengvai suprato ir įgyvendino.
Kur čia paslaptis? Žmonės gyveno tuo, ką girdėjo. Kiekvienas įsakymas krito į tikinčiųjų širdis, pasirengusias nuoširdžiai jais vadovautis. Kiekvienas Kristaus žodis buvo įaustas į kasdienio gyvenimo audeklą. Evangelija buvo paversta darbu ir gyvenimu. Tie paprasti žmonės suprato Evangeliją. Jie suprato, kad ji yra gyvenimas, kurį reikia gyventi, o ne principai, kuriuos reikia aptarti. Jie atsisakė vien akademinio supratimo. Iki pat šių dienų ištikimi Kristaus sekėjai semiasi išminties iš gyvo šaltinio – ankstyvųjų krikščionių pavyzdžio.
Kiekvienas Kristaus žodis buvo įaustas į kasdienio gyvenimo audeklą.
Ankstyvosios bendruomenės, užsidegusios Kristaus meile, neturėjo tikėjimo išpažinimo, patrologijos, Šventojo Rašto mokymo, tačiau turėjo keletą Kristaus žodžių, kurie, pasiekę jų ausis, tapo jų tikėjimo išpažinimu, kurio nereikėjo aiškinti, mokyti ar interpretuoti, bet kurį, jų supratimu, reikėjo patirti ir išgyventi. Kristaus žodžių galią jie atrado per patirtį ir iškėlė į šviesą juose esančius slėpinius. Taip augo jų užsidegimas, meilė, tikėjimas į Kristų ir Evangeliją.
Išgirdę žodžius: „Palaiminti beturčiai dvasia“, jie viską pardavė ir gautus pinigus sudėjo apaštalams prie kojų.
Išgirdę: „Palaiminti liūdintys“, tarnavo Viešpačiui nepaisydami kentėjimų ir patirto nuovargio.
Išgirdę: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo“, pakėlė nuožmiausius pažeminimus, įžeidimus ir puolimus.
Išgirdę paraginimą: „Budėkite ir melskitės“, susirinkdavo į katakombas ir visą naktį melsdamiesi budėdavo.
Išgirdę: „Mylėkite savo priešus“, nusižeminę ir klusniai padėjo savo galvas po kalavijo ašmenimis pagerbdami Kristaus žodžius.
Tokia buvo Evangelijos skaitymo ir supratimo prasmė. Jie taip alko ir troško Dievo teisumo, kad Šventoji Dvasia juose veikė visu smarkumu. Ji suteikė galią jų žodžiams, sustiprino širdis, palaikė
silpnumo akimirkomis, vedė per tamsą, guodė sielvarto prislėgtus ir lydėjo kelyje, kol jie šlovingai atidavė savo dvasią į Kūrėjo rankas.
Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė.
Knygą „Meilės bendrystė” galima įsigyti www.katalikuleidiniai.lt; knygyne „Katalikų pasaulis“, Šventaragio g. 4, Vilniuje; Šv. Kazimiero knygyne Vilniaus g. 3, Kaune.
