Piknaudžiavimo galia problema Bažnyčios gyvenime yra labai svarbi ir gili. Kaip šią problemą spręsti?
Prancūzijos Bažnyčios – vyriausiosios Dukters – patirtis sprendžiant šias problemas ypač svarbi. Po II Vatikano Susirinkimo ji buvo dvasinio atsinaujinimo centras – čia įkurta daug naujų bendruomenių, institutų, draugijų. Dauguma jų tvirtino esą vedamos Šv. Dvasios, kurią atstovauja jų įkūrėjas – pastarieji dažnai priklausė „tradicinėms“ bendruomenėms, iš kurių buvo pašalinti dėl svarbių pažeidimų. Jie skelbėsi vykdantys Bažnyčios gelbėjimo misiją ir negailėjo skaudžios kritikos savo buvusių bendruomenių atžvilgiu, ypač dėl „įstatymo pirmenybės“.
Palaipsniui, atmetant bet kokį dvasios laisvę varžantį įstatymą – net bažnytinį – jų gyvenimo centru arba piramidės „galva“ tapo įkūrėjas. Panaši piramidinė struktūra buvo kuriama parapijose, įvairiose bažnytinėse dvasininkų ir pasauliečių organizacijose, kurioms vadovavo charizmatinis lyderis – dvasininkas ar pasaulietis, dažnai prisiimantis dvasios vadovo arba „tėvo“ misiją.
Piktnaudžiavimo problema nėra išimtinai susijusi su dvasininko „pareigomis“ – ji egzistuoja protestantiškose bendruomenėse, neturinčiose kunigystės sakramento, vienuolynuose ar katechezės grupėje. Piktnaudžiavimo šaltinis – netinkamas prisiimtos ar suteiktos valdžios interpretavimas. Tradicijos kurta hierarchinė sistema, grįsta kolegialumo principu, Bažnyčioje, kaip ir monastinėje ar vienuolinėje bendruomenėje, apsaugo nuo valdžios sutelkimo į vieno asmens, ar jo bendraminčių, rankas.
Visų šiuo metu krizę išgyvenančių bendruomenių gyvenimo centras yra įkūrėjas ar jo įpėdinis, kuriam privalu – tai skelbia jų lyderio kurtas mokymas – besąlygiškai aklai paklusti. Yra bendruomenių, teigiančių, kad jas įkūrė Mergelė Marija ar net pats Kristus! Tiesioginio Dievo veikimo akivaizdoje apie bendruomenės – vietinio „namo“ ir bendruomenės apskritai – kolegialumą kalbėti neįmanoma: nesant gyvenimo regulos, reglamentuojančios kiekvieno pareigas ir atsakomybę, viską tvarko piramidės galva ir jam artimi asmenys.
Pagrindinis dvasinio piktnaudžiavimo arba užvaldymo įrankis – besąlyginis aklas klusnumas. Neįmanoma vienu sakiniu perduoti Tradicijos mokymo kas yra klusnumas – esminė vienuolio dorybė, svarbi kiekvienam katalikui – viena aišku: jei iš klusnumo Kristų atstovaujančiam abatui vienuolis lyjant laisto gėles, jis praktikuoja dorybę. Tačiau jei įtiki, kad tai išmintinga – jis pavojingas ne tik bendruomenei, bet ir sau pačiam!
Bemokslė Bažnyčios mokytoja šv. Kotryna Sienietė priminė to meto popiežiams, kad nors jiems ir patikėti „Dangaus vartų raktai“, jie gali klysti, nes yra „žmonės“. Žmogus sukurtas iš dvasios ir kūno: „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“. Pastarojo „silpnumas“ visų pirma pasireiškia žmogaus širdyje ir prote – užvaldžius puikybei, pavydui, pykčiui – nors širdis turėtų mylėti proto atskleistą tiesą. Taip sako Bažnyčios Tėvai.
Apie galimus „silpnumo“ pavojus perspėja monastinio gyvenimo regulos – abatui ar vyresniajam suteikta valdžia neatsiejama nuo atsakomybės prieš Dievą ir brolius ar seseris. Šv. Benediktas Reguloje primena abatui, kad prieš priimant sprendimą reikia išklausyti savo brolius. Monastinio ir senųjų vienuolijų gyvenimo tradicija liudija, kad jų ilgaamžiškumo pagrindas – dvasios ir įstatymo pusiausvyra: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“, – sakė mūsų Viešpats.
2000 metais, švenčiant tūkstantmečio jubiliejų, Prancūzijos moterų ir vyrų vienuolijų konferencijos nusprendė suvienyti jėgas sprendžiant šiandienos Bažnyčios problemas. Buvo įkurta Prancūzijos monastinė Konferencija, kuriai priklauso apaštalinio ir kontempliatyvaus gyvenimo institutai – visų monastinių vienuolijų abatai yra jos nariai. Moterų vienuolijos taip pat aktyviai dalyvauja Konferencijos veikloje.
2000 metais, švenčiant tūkstantmečio jubiliejų, Prancūzijos moterų ir vyrų vienuolijų konferencijos nusprendė suvienyti jėgas sprendžiant šiandienos Bažnyčios problemas.
Palaipsniui, kiekvienos bendruomenės viduje ir tarpusavyje buvo kuriama bendro darbo struktūra ir veiklos kryptys. Nuo 2000 – ųjų, kas dveji metai, organizuojamos bendros konferencijos, čia nagrinėjami aktualūs klausimai: dvasinis piktnaudžiavimas, monastinio ir vienuolinio gyvenimo ateitis, Bažnyčios vieta šiandienos pasaulyje, valdžios ir laisvės santykis ir pan. Konferencija aktyviai bendradarbiauja su Prancūzijos vyskupų konferencija – dalyvauja jos organizuojamose darbo grupėse įvairiais klausimais, ypač sprendžiant naujųjų bendruomenių, kurios dažniausiai yra diecezinės priklausomybės, problemas.
Monastinės ir senosios vienuolijos, nepaisant klauzūros ir kitų kiekvienai bendruomenei būdingų „išorinių suvaržymų“, geba išsaugoti vidinę kiekvieno savo nario laisvę, todėl ir pavienių namų problemas išsprendžia viduje, be išorinės, t.y. vyskupijos ar Vatikano, pagalbos. Jų dalijimasis gyvenimiška ir intelektualia patirtimi labai svarbus.
Prancūzijos vyskupų konferencija ėmėsi ryžtingų veiksmų, nors pradžia buvo sunki – ne vienas vyskupas pripažino buvęs aplaidus ir tinkamai neįvertinęs sudėtingų, kartais net skandalingų situacijų. Nelengva pripažinti artimų bendražygių klaidas – nedaug motinų išdrįsta pranešti apie vaikus išnaudojantį giminaitį ar tėvą! Tiesa ir tai, kad buvo vyskupų, kurie, nors ir žinodami apie naujųjų bendruomenių įkūrėjų problemas, juos dangstė ir net patys kviesdavosi į vyskupijas.
Vis tik, nors ir labai skausminga, tiesa išlaisvina – pripažinus klaidas imtasi darbų. Visų pirma, Prancūzijos Vyskupų Konferencijos sprendimu šalies Bažnyčios vadovai viešai atsiprašė aukų ir jų artimų. Buvo sukurtos pastoviai veikiančios grupės tirti konkrečias problemas, ypač pedofilijos. Taip pat kuriamos „išklausymo celės“ į kurias gali kreiptis išnaudojimą patyrę asmenys. Pastarosiose darbuojasi dvasininkai, vienuoliai, pasauliečiai – gydytojai psichologai, psichiatrai, nes gana dažnai išnaudojimą patyrusios aukos būna pažeistos ne tik dvasiškai, bet ir psichologiškai ar net psichiškai.
Jau senokai egzistavusi asociacija – jos tikslas pagelbėti šeimoje smurtą patiriantiems asmenims – praplėtė savo veiklą ir padeda vienuolinį gyvenimą palikusiems sugrįžti į kasdienį gyvenimą. Taip pat yra grupės susibūrusios iš konkrečią bendruomenę palikusių asmenų ar jų artimųjų, siekiant padėti buvusiems broliams ar seserims: pasirūpinti jų fizine ir dvasine sveikata, pagelbėti surasti darbą, atgaivinti profesinius įgūdžius, kartais asmuo neturi jokių socialinių garantijų…
Ilgą laiką gyvenant uždaroje erdvėje – dvasinis užvaldymas gali vykti ir atvirame sporto stadione – žmogui sunku susivokti net paprasčiausiuose dalykuose. Todėl tokios grupės – vyskupijų ir bendruomenių – labai svarbios. Apie jas viešai skelbiama vyskupijos informaciniuose leidiniuose.Tačiau aukos turi išdrįsti kreiptis – tai ragina daryti ir ganytojai, ir pačios bendruomenės. Tik tuomet galima pradėti gydymą, visų pirma dvasinio užvaldymo.
Vyskupijos, kaip ir vienuolijos, didelį dėmesį skiria visapusiškai dvasininkų ir vienuolių formacijai. Kadangi kiekvienai bendruomenei užtikrinti formaciją nėra lengva, kuriamos vienuolijų formacijos sistemos – taip paruošiama įvairiapusiškesnė programa. Taip pat vis daugiau bendruomenių, net naujųjų, neapsiriboja lig tol praktikuota išimtinai vidine formacija – nemažai jų narių studijuoja universitetuose.
Mokslas tikrai atveria „proto ausį“ – per moralinės teologijos paskaitas ne vienas vienuolis susivokė esantis psichologiškai manipuliuojamas vyresniųjų. Bažnyčios Tėvus ar Susirinkimų dokumentus studijavęs asmuo sunkiai patikės, kad vyresnysis, dvasios tėvas ar klebonas, yra tiesiogiai vedamas Šv. Dvasios, o jo ištarti žodžiai – Dievo valia. Kaip ir „Judo išdavystė – Dievo planas“ teiginys nepadės pateisinti piktnaudžiautojo veiksmų. Pažadintas protas sunkiai pasiduos manipuliacijai, bus sunku nutylėti matomus nesklandumus.
Žinoma, ne visuomet vietinė „valdžia“ išgirsta tokį liudijimą, bet – tai hierarchinės sistemos privalumas – galima kreiptis į „aukštesnę valdžią“, kuri turi teisę „įsikišti“ net į vidinį bendruomenės ar parapijos gyvenimą. Dažnai tai vienintelė galimybė išspręsti krizę, nes piramidinės sistemos pagrindu sukurta bendruomenė, kurios galva, t.y. autoritarinis valdovas, viena pati to padaryti nebepajėgia. Įvardijus ligą gali prasidėti gydymas – tai liudija šv. Jono, Jeruzalės ir kitos bendruomenės, pripažinusios savo įkūrėjų ir narių klaidas.
Sausio 5 dieną Betliejaus seserų bendruomenė viešai paskelbė pripažįstanti savo narių klaidas ir kviečia nukentėjusius asmenis dalintis savo liudijimais. Tuo tarpu atsisakiusios pripažinti tiesą – išnyksta. Girdint aukų liudijimus yra aišku, kad jos trokšta ne keršto, o teisingumo. Visi, kokias „pareigas“ beturėtume, esame atsakingi už Dievo patikėto Turto išsaugojimą. Panašios, tiesos misiją vykdančios struktūros, kuriamos ir kitose Europos šalyse – Ispanijoje, Belgijoje… Ar jauniausioji Bažnyčios Duktė Europoje seka sesių pėdomis?!
