Kiekvieną rytą, padariusi mankštą, meldžiuosi. Dėkoju už viską, tada paprašau šio bei to. Dėkojant dažniausiai sakau ačiū už tai, kad tikiu Tavim, Dieve (nes Tikėjimas yra dovana), kad laikai mane tvirtai savo delnuose, kad artimieji sveiki. Ir taip kasdien.
Bet dabar, sėdusi rašyti apie tai, kad šiandien ypač dėkoju už tai, kad esu geros nuotaikos, susimąsčiau – visgi, neabejotinai, jeigu turėčiau padaryt sąrašą, už ką labiausiai esu dėkinga Dievui, tai pirmam penketuke atsirastų humoro jausmas. Tikrai tai ne mano nuopelnas, negalėčiau to humoro jausmo nei nusipirkti, nei išsitreniruoti, jeigu jis nebūtų dovana.
Šio jausmo palaikoma stengiuosi gyventi ir šiandien, kiek įmanoma į visas laikmečio situacijas žvelgti per humoro, ironijos, ir jokiu būdu ne patyčių prizmę.
Taigi, kas juokingesnio, premjere? Kas mane pralinksmina šiandien?
Labai prajuokino Ingridos Šimonytės vizitas į Jungtinius Arabų Emyratus. Pamenu, kaip kadaise vieni pirmųjų skridom į Egiptą žurnalistų delegacija, su Remigijum Ruokiu ir laida „Klajūnų dienoraštis“, tai buvo prieš daugiau nei dvidešimt metų. Tada nieko nežinojom apie paslaptinguosius Rytus, bet ir tai buvom instruktuoti geradarių, supratom bent tiek, kad einat į Egipto Turizmo ministeriją susitikimui su tuomečiu ministru, derėtų apsivilkti suknelę, prisidengti rankas. Ką visos Lietuvos žurnalistės klusniai ir padarėme. Ne aptemptus kostiumėlius vilkomės, išryškinančius kiekvieną net intymiausią kūno linkį, o suknelę.
O mūsų delegacijos moterys Šimonytė ir Armonaitė nuskrido ten su ryškiais kostiumėliais, premjerė tai kaip dešrelė į celofaną įsprausta atrodė, tad ta tautos įžvalga apie filmą „Bukas ir bukesnis“, manau, labai į temą buvo, skaniai prisijuokiau. Tikiuosi, žinant Armonaitės polėkį, ji nepasiūlė kokiam šeichui ar jo arklininkui per oficialius pietus tūlike žolės parūkyti?
Atsiverčiu internetą, vis įlendu ten, nors TV jau nežiūriu kelis mėnesius. Ten randu antraštę, „E. Jakilaitis susirgo korona, dėkoja skiepams“. Per visokias Oskaro ceremonijas ar ištrūkę iš gaisro žmonės dėkoja Dievui, artimiesiems, gaisrininkams, o čia žmogus skiepams dėkoja, kažkokiam tirpalui, kuris neapsaugojo nuo ligos, kaip buvo žadama pavasarį kampanijose „Petys už laisvę“, bet, anot sergančiojo, garantuotai apsaugojo nuo komplikacijų.
Sėdi dabar tas žmogus sergantis, izoliuotas nuo šeimos, vidury miškų, tai kokia čia laisvė? Bet vis tiek dėkoja, mat jis įsitikinęs, kad jei ne skiepai, dabar jau būtų reanimacijoj turbūt. Jaunas, lieknas, sportiškas vyras, puikiai informuotas, kad korona labiausiai pavojinga seniems, ligotiems ir nutukusiems, tiki, kad jis irgi staiga tapo priklausantis tai rizikos grupei, arba netiki, bet taip turi kalbėti.
Per visokias Oskaro ceremonijas ar ištrūkę iš gaisro žmonės dėkoja Dievui, artimiesiems, gaisrininkams, o čia žmogus skiepams dėkoja.
Rimvydas Paleckis juk prisipažino, kad koronos viešinimo ir propagandos pinigų visi gavo, na, beveik visi, tai ir gieda kaip robotai tą pačią giesmę. „Susirgau, esu skiepytas, dėkoju skiepams, bėkit ir jūs skiepytis. Nuo ligos neapsaugos, susirgę sėdėsit miške irgi izoliuoti, bet nuo komplikacijų tai tikrai apsaugos, pionieriaus garbės žodis, duodu dantį.“
Taigi iš tų, kurie nesiskiepija, propagandistai juokiasi, vadina juos tamsuoliais ir tikinčiais sąmokslo teorijomis, o patys it kokie burtininkai teigia žinantys, kas būtų buvę, jei jie būtų nepasiskiepiję. Net nepalieka prielaidos, kad neskiepytas gal būtų iš vis nesusirgęs, arba jei tą dieną, kai darė skiepą, būtų persigalvojęs ir nusipirkęs loterijos bilietą, būtų laimėjęs milijoną.
Ne, tokia hipotezė netinka, jie ne tik tiki, jie žino, kas būtų buvę. Maždaug, dėkoju skiepams, jeigu ne jie, galėjo mane pagrobti teroristai arba meška miške suėsti. Nenustebsiu, jei vieną gražią dieną tie visažiniai vangos pradės dėkoti skiepams už skaniai iškeptus pyragus ar sėkmingai praeitą automobilio techninę apžiūrą.
Dar man labai juokinga, kai prie Prezidentūros susirenka mamos protestuoti, kad Lietuvoj gėjai negali tuoktis, paradui vadovauja tokia etatinė leftistinė feministinė aktyvistė, ateina ir visokių a la influencerių, Nijolė Oželytė, žinoma, dar Nomeda, ir kitoks iš LRT ir panašių šaltinių mintantis šviesuomenės elito branduolys, etatiniai gėjų paradų veidai.
Jie ten glėbesčiuojas, virkauja turbūt apie tai, kokie vargšai tie jų vaikai… Na, kaip vaikai, tokios jau įmitę lesbietės ir kiti į trečią dešimtį įkopę šių dienų nuskriaustieji, už kuriuos tos mamos eina kovot, ir apie tai ištrimituoja visa žiniasklaida.
Kai man buvo tiek metų, kiek tiems vaikams, net į galvą nebūtų šovę prašyti mamos, kad nueitų prie Prezidentūros protestuoti, kad koks nors bernas negali su manim ženytis dėl kokių nors techninių ar teisinių priežasčių. Pavyzdžiui, sėdi kur nors Afrikoj kalėjime. Bet mūsų seksualinės mažumos, gausiai maitinamos įvairių proto knisimo fondų fondelių pinigų, jaučiasi turinčios teisę griauti tradicijas ir visuomenės normas.
Ir ta pati žiniasklaida apie tai, kad prie Prezidentūros jau dešimt metų kiekvieno mėnesio septynioliktą dieną renkasi žmonės, sukrėsti Garliavos šturmo ir reikalaujantys Tiesos, nerašė niekada. Pamanyk, dešimt metų. Nė vienas Prezidentūros šeimininkas per tuos dešimt metų nesiteikė pakviest arbatos puodeliui nors vieno žmogaus iš to būrio, o štai mamos, susirūpinusios, kad jų vaikučiai galėtų laisvai kopuliuotis su 72 lytimis, yra ypatingai gerbtinos, jų skausmas nesvetimas Prezidentui.
Man irgi gaila tų mamų, ne juokas dabar su tom 72 lytim, kol jaunimas visas išbandys, gali ir viso gyvenimo neužtekti. Vieną dieną dukra teka už moters, kitą jau skiriasi ir pamilstą kokį pusvyrį, po metų, žiūrėk, jau koks driežažmogis ožiaragfėjis į akį krito… Tas progresas su lyčių eksperimentais taip spėriai skinasi čia kelią, kad greit lytis progresyvieji keis dažniau, negu mes dažydavom plaukus jaunystėj, kai pankuodavom.
Girdėjau, vienoje Vilniaus gimnazijoje net septintokai jau gavo klausimynus apie tai, kokia jie lytimi jaučiasi. Vienas tėvas pasakojo. Ir ką, sakau, kaip reagavot? Nieko, sako, nekreipiam dėmesio. Na, ir puiku, žmoga juk dar nepalaiminta kaip naujas terminas homo sapiens apibūdinti, bet palaimins vieną dieną net rūsčioji Lietuvių kalbos komisija, net neabejoju. Reikia gi žmogoms save kažkaip vadinti, jei tarp tų 72 lyčių pasiklysi. Sakys tuomet, žmoga tai skamba išdidžiai, dar vakar buvau vyras, o šiandien jau gal žmoga, ryt gal ką nors prisisiųsiu, pvz, ausis po kaklu, ir būsiu žmoga kalakutlytis. O ką? Skamba visai neblogai, tvirtinam.
