Trys Katalonijos kankiniai, pranciškonai kapucinai, paskelbti palaimintaisiais. Beatifikacijai Manresos Švč. M. Marijos katedroje vadovavo kardinolas Marcello Semeraro (Marcellas Semeraro), Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.
Duodami amžinuosius įžadus, visi trys vienuoliai kapucinai gavo naujus vardus: dvidešimtmetis Juozapas pasivadino br. Benediktu, taip pat dvidešimtmetis Jokūbas – br. Juozapu, o trisdešimtmetis Jonas – br. Dominyku. Visi trys buvo kunigai, Benediktas ir Juozapas tarnavo Katalonijos kapucinų vienuolynuose, Dominykas kurį laiką tarnavo Kosta Rikos ir Nikaragvos misijose, 1925 m. sugrįžo į Ispaniją.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Astūrijoje pradėjo reikštis priešiškumas Bažnyčiai, įvyko pirmieji persekiojimai, o po kelerių metų jie apėmė į visą kraštą, tapo sistemingi ir žiaurūs.
1936 m. liepos 16 dieną Manresoje prasidėjo katalikų bendruomenės – dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių – persekiojimai. Po keturių dienų marksistai ir anarchistai kovotojai užpuolė, nusiaubė ir padegė Manresos kapucinų vienuolyną, vienuoliai išsilakstė, išsiskyrė jų keliai. Trys palaimintieji prisiglaudė pas artimuosius, skirtingomis dienomis, bet vienodomis aplinkybėmis buvo suimti, kankinti ir be teismo nužudyti.
Kardinolas M. Semeraro beatifikacijos Mišiose priminė, kad palaimintieji Benediktas da Santa Coloma de Gramenet (Benediktas da Santa Koloma de Gramenetas), Juozapas Oriol da Barcellona (Juozapas Oriolis da Barcellonas) ir Dominykas da Sant Pere de Riudebiltless (Dominykas da Sant Perė Riudebitlesas) buvo nužudyti tik todėl, kad buvo krikščionys. Jie, pagal apaštalo Pauliaus laiško žodžius, „linksmai sutiko savo turto išplėšimą, žinodami, jog turi geresnį ir nenykstantį lobį“ (plg. Žyd 10, 34).
Jie savo mirtimi slėpiningu būdu apvertė aukštyn kojomis gyvenimo ir mirties procesą: per mirtį Kristuje tapo ne mirties, o gyvenimo sėklomis.
Šie trys kapucinai kankiniai primena, kad į žemę kritusi sėkla tikrai miršta, tačiau mirdama duoda gausių vaisių (plg. Jn 12, 24).
Katalonijos palaimintųjų kapucinų beatifikacijos procese būta įvairių kliūčių, vienu metu skelbimo palaimintaisiais byla buvo visai nutraukta ir reikėjo ją pradėti iš naujo. Kapucinai 1951 m. paprašė pradėti bylą Viko vyskupijoje. Užbaigus formalumus, vyskupija 1956 m. perdavė dokumentus Romai, tačiau aštuntajame dešimtmetyje Ispanijos Bažnyčios bylos buvo sustabdytos. Vėliau atšaukus sprendimą Šventųjų skelbimo kongregacija nurodė užbaigti įrodymų rinkimą.
Viko vyskupija atnaujino diecezinį tyrimą, jis tęsėsi nuo 1997 iki 2000 metų, tačiau 2004 m. kongregacija dar kartą vyskupijai grąžino bylą. Vėliau kongregacija, ištyrusi postulatūros parengtą bylos „positio“ dokumentą dėl trijų kapucinų kankinystės, nurodė vyskupijai iš naujo pristatyti šiuos Dievo tarnus ir jų kankinystę.
Tik patvirtinus naują „positio“ 2020 m. byla buvo užbaigta, pripažinus, jog kapucinai Benediktas, Juozapas ir Dominykas per savo kankinystę praliejo kraują dėl ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai.
