Kelionėje po JAV pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ES kūrėjas Walteris Hallsteinas manė, jog vienintelis Europos kelias yra atspindėti JAV supergalybę. Jis svajojo būti tokios naujos federacijos prezidentu, kur pagrindinė valdžia bus technokratų – filosofų komisija, pakeitusi renkamus valdžios atstovus. Bet koks „Laissez – faire” bandymas paversti sąjungą tiesiog laisvosios prekybos objektu bus tučtuojau atmestas.
Bet štai kur problema. Europos lyderiai Hallsteiną laikė iliuzijų pilnu snobu. Vienintelis dalykas, kuris sulaikė Prancūzijos vadovą Šarlį de Gaulį nuo tokio projekto sunaikinimo buvo Vokietijos pažabojimas ir išmokos žemės ūkiui, naudingos prancūzams. Taigi, proto-ES nuo pat pradžių tapo pusiau monstru. Idealistinės teorijos greitai nuėjo į antrą planą, viską pakeitė biudžeto eilutės ir politinis paralyžius, nepaisant to, kad Hallsteiną visi aukštino kaip pirmąjį Europos Ekonominės Bendrijos komisijos pirmininką. Eurofederalistinė svajonė tęsėsi.
Europos projekto rezultatas buvo ir išlieka iliuzinis: 50-ųjų „Disnėjaus“ pasaka įvyniota į kontinentalistinę teisę. Tai nevykusi federacija, ne tik plėšoma neaiškaus galių pasidalijimo ir beprasmybės, bet ir anglosaksiškos laisvės sampratos.
Kiekviena diena, rodos, yra priminimas, kodėl breksitas įvyko ir D. Britanija pasitraukė iš šio projekto. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir toliau naudojasi ES institucijomis, siekdamas blokuoti (be ypatingos sėkmės) bet kokius kitų šalių susitarimus su Jungtine Karalyste. Tuo tarpu Briuselio ir Lenkijos arba Vengrijos santykiai pasiekė naujas žemumas, lenkų prezidentui net pasakant, kad ES žlugs, jei šantažuos savo šalis nares. Sąjunga yra visiškai neveiksni bet kokiu užsienio politikos klausimu: nuo susitarimų dėl Irano branduolinės programos iki verslo santykių su Indokinija.
Briuselis karštligiškai daro viską, kad daugiau jokia šalis nepasektų Britanijos pėdomis. Legalistinė obsesija ir atsisakymas pripažinti realybę yra gynybinė reakcija suprantant, kad supergalybės, eurokratų svajonė, pradėta prieš 60 metų, nebeveikia. O dabar artėja egzistencinė išlikimo ES problema.
Briuselis karštligiškai daro viską, kad daugiau jokia šalis nepasektų Britanijos pėdomis.
Visų pirma, ekonomika. ES rinkos lėtas, jeigu išvis vykstantis, ekonominis augimas pasmerkia Sąjunga stagnacijai. Po eurozonos krizės prieš 10 metų vis dar gyvenama iliuzijoje, kad vieninga valiuta sugebės atlaikyti ir antrą krizę. Visa ES apjungta fiskalinės politikos, tačiau centralizuoti tokios sistemos ir apsisaugoti nuo šoko ateityje nepavyktų.
Antra, kylant tokioms galioms kaip Kinijai, Amerikos dominavimas baigiasi. Pastaraisiais metais ES veikė kaip „imperija imperijoje“, pasikliaudama JAV karine apsauga, o pati užsiimdama savo biurokratijos statybomis. Dabar, JAV patiriant vis daugiau vidinių iššūkių ir problemų, kyla klausimas, ar Pasaulio prekybos organizacija vis dar sugebės apginti ES ekonominius interesus nuo augančios Kinijos prekybos politikos.
Blogiausia, kad varžybose dėl dirbtinio intelekto, kurias pradėjo Pekinas, nebeveikia ir vadinamasis „Briuselio efektas“. Anksčiau tai buvo politinis fenomenas, kai didžiulės įmonės turėdavo prisitaikyti prie ES reguliavimų, kad galėtų importuoti savo prekes į Europos rinką, tuo pačiu eksportuodami ES teisę ir reguliavimus į kitas pasaulio šalis. Tačiau dabar, technologinių varžybų metu, šis Briuselio triukas nebeveikia. Vis labiau suprantama, kad dominavimas tokioje srityje pasiekiamas kuo greičiau prisitaikant, o ne reguliuojant. Tipiškas nesėkmės pavyzdys buvo ES duombazės kūrimas. ES taip ir nesugebėjo susitarti ir įsteigti tokios duomenų bazės, o galios vietą čia užpildo jau privatūs subjektai ir jų greiti pasiūlymai. Negalėdama savęs perkeisti ES juda neišvengiamos katastrofos link.
Galų gale, COVID-19 laikotarpis ir kylanti protekcionizmo banga kėsinasi nušluoti ES, kaip taisyklių sergėtojos įvaizdį. Pavyzdžiai, kuomet šalys savarankiškai uždarinėdavo sienas arba nesidalino kovos su kovidu priemonėmis tarpusavyje tą signalizavo geriausiai.
Negana to, artimiausiu metu sudaromos Britanijos tarptautinės prekybos sutartys turėtų mesti galutinį iššūkį įrodydama, kad šalys gali sudaryti naudingas sutartis net ir nebūdamos ES bloko narėmis. Ar tokius susitarimus gali įgyvendinti politiškai susiskaldžiusi, aplinkosauginių reikalavimų ir kitų lobistų plėšoma ES?
Blogiausias klaidas padaryti lengviausia. Sėkmės ir idealistinio tikėjimo dėka ES sugebėjo išlikti iki šiol. Per visus sukrėtimus ji neatsitraukė nuo savo technokratinės vizijos plėtojimo. Dabar gi, pasikeitus pačiam pasauliui, ES tikslai atrodo vis labiau ir labiau nepasiekiami. ES pabaiga bus ne griūtis, o moralinis sustabarėjimas. Ir tai tikrai nėra „ar“, bet greičiau „kada“.
