Jau, regis, išsiaiškinome, kad turime dėl ko nesidžiaugti: mūsų puoselėta laimės formulė nebegalioja, o iš liūdnosios Ahedonijos karalystės išeiti nesugebame. Tačiau ir išėjus iš jos, laukia ne Pažadėtoji Žemė. Laukia keista dykuma. Joje pilna žmonių ir daiktų, o mes jaučiamės tokie vieniši.
Nežinia, kaip mūsų epocha bus vadinama po kokių 500 metų, bet šiandien mes ją laikome postmoderniu laikotarpiu. Baigėsi vadinamoji Apšvieta, vadinamasis Modernas, baigėsi tai, ką išdidžiai vadinome mokslo ar kultūros pažanga. Nebenorime nieko naujo atradinėti, išradinėti, išmokti, suprasti…
Mažiausiai trys Postmoderno bruožai varo mus į gilų socialinį liūdesį.
Pirmas: nuomonė svarbiau nei tiesa. Iki Apšvietos epochos svarbiausias gyvenimo švyturys ir moralės atspara buvo įsitikinimas. Tikra tiesa – tai tikėjimo tiesa, o abejoti ja reiškė mažiausiai kvailybę.
Apšvietos amžiuje įsitikinimų kriterijų pakeitė žinojimo ir mokslinės tiesos kriterijus. Atrodė, kad pasitikėti galima tik tuo, kas įrodyta moksliškai. “Mokslas nustatė” tapo kur kas svarbiau nei “Dievas davė”. Tikėjimas be įrodymų tapo tamsios praeities simboliu, gyvenimas pasidarė mažiau dvasiškas, tačiau labiau “žemiškas”, racionalus, jame ėmė dominuoti ne meilės ir pasitikėjimo, o teisės ir tvarkos kategorijos. Techninės galimybės, o ne įsitikinimai tapo progreso varikliu. Net žemiškoji Bažnyčia kartais pasiduodavo Apšvietos epochos reikalavimams viską įrodyti racionaliais argumentais, bandydama sukurti net Dievo buvimo įrodymus arba aiškinti stebuklus fizikos dėsniais.
Net žemiškoji Bažnyčia kartais pasiduodavo Apšvietos epochos reikalavimams
Postmoderne teisę ir tvarką keičia interpretacija ir iracionalus tikrovės supratimas. Mokslo žinios ir teorijos tampa nebereikšmingos, kaip nebereikšminga ir empirinė patirtis. Tiesos vietoje – nuomonė. Nebesvarbu, kas yra tiesa, kas ne, svarbu – ką aš apie tai manau. Tiesa tegu sau egzistuoja, net jei aš neteisus… Tad postmodernus pasaulis – nebe industrijos ir nebe žinių pasaulis . Tai pasaulis, kuriame nebėra objektyvaus turinio, metafizikus pakeičia ironikai, filosofus – sociologai, psichoanalitikai ir vienadieniai ekspertai, moralę – pragmatinis pasirinkimas. Pačios sąvokos „gera/bloga“ tampa beprasmės, jomis nebegalima remtis savo tiesai ginti. Ar iš viso tokia tiesa yra, jei tikėjimas – taip pat tik nuomonė apie Dievą?
Kažkaip liūdna? Net ne kažkaip. Liūdna labai.
Antras: specifiškumas svarbiau nei universalumas. Moderno epochoje geriausia buvo būti normaliu. Tad ir atsirado visuotinės žmogaus teisių deklaracijos mokymas apie visų tautų kultūrų bei rasių lygybę, įvairios universalios žmogaus teisių deklaracijos teigė, kad esame laimingi, nes esame… iš to paties molio drėbti.
Postmodernas, kaip jau minėta, yra „nuomonės civilizacija“. Jis kuria žmogų tariamai laisvą ir nepriklausomą laisvoje bendruomenėje, nors, kaip rodo praktika, sukuria egoistiškų vienišių samplaiką. Jei aš galiu gyventi be kitų, vadinasi ir kiti gali gyventi be manęs… esu niekam nereikalingas. Apšvietos projektas ir juo pagrįsta modernybė rėmėsi linijine istorijos samprata ir tikėjimu, kad ateitis žada vis geresnį, vis tobulesnį gyvenimą. Postmoderno žmogus gyvena bendruomenėje, kurioje progreso iš esmės nėra, keičiasi tik techninės galimybės. Liūdna…
Vadinamasis Bažnyčios demokratėjimas – svarbu ne ką Dievas įsakė, o kaip mes sutariame tų įsakymų klausyti
Priešmoderniaisiais laikais Dievu tiesiog tikėta arba netikėta. Be įrodymų. Modernas stengėsi paaiškinti kur yra Dievas, kur jo nėra. Postmodernas Dievą duoda kiekvienam pagal individualius poreikius. Vadinamasis Bažnyčios demokratėjimas – svarbu ne ką Dievas įsakė, o kaip mes sutariame tų įsakymų klausyti. Individuali patirtis tampa svarbesnė už teoriją – laisvas žmogus yra laisvas ne tik pažinti, bet ir savaip patirti, visai nesidomėdamas, ką patirti jis turi. Laisvas ir nepriklausomas žmogus atitrūksta nuo bendruomenės ir panaudoja ją tik savo egoistinių tikslų realizavimui. Beje, tame jis nemato nieko nemoralaus – jei įstatymas ir bendruomenės nuostata nedraudžia – kodėl gi ne, jei draudžia, padarykime, kad nedraustų… Teisė laisvai rinktis suponuoja, kaip jau buvo kalbėta, ir teisę rinktis… mirtį. Štai kur ta mirties kultūra. Labai liūdna..
Trečias: bendruomeninio gyvenimo estetika svarbiau nei etika. Gyvenimas bendruomenėje įgauna visai naujas, modernistų akimis žiūrint, netgi karikatūriškas formas. Nesvarbu kaip yra iš tikrųjų, svarbu, kaip atrodo. Realybė keičia svajonė. Žodžiai vertinami ne pagal tiesioginę, o pagal perkeltinę ar metaforinę prasmę, hierarchijos žinojime ir teisėje nebuvimas suponuoja chaosą, kuriame gimsta (ar yra išsvajojami) atsitiktiniai – geri ar blogi sprendimai. Tiesa nereikalinga, nes tiesa verčia prisirišti prie jos kaip dogmos, ji pavergia žmogų, o išvaduoja – svajonė. Jei komplimentas būtų tiesa, tai jis liktų vos informacine žinute. Mums geriau gyventi ne tiesos, o komplimento kontekste, ne mokslinio, o politinio korektiškumo kontekste, tegu ir žinant, kad tai, kas korektiška politiškai, yra visai netiesa.
dabar data ne tiek svarbu, kiek galimybė interpretuoti vieną ar kitą įvykį pritaikant savo poreikiams
Moderniosiose visuomenėse buvęs linijinis laikas, istorijos tęstinumas virsta pavieniais epizodais, iš kurių galima savaip sunarstyti politikos ir istorijos pasakojimus. Moderno laikais istorija buvo siejama labiau su data ir to meto gyvenimo kontekstu, dabar data ne tiek svarbu, kiek galimybė interpretuoti vieną ar kitą įvykį pritaikant savo poreikiams. Įsigalinti vadinamoji Kritinė teorija aiškina, kad viskas, pradedant mokslu ir baigiant tikėjimu yra tik pasakėlės („storytelling“) , kurių vertė yra proporcinga pasakojimo patrauklumui.
Tad ir šių mano rašytų tekstų vertės yra tiek, kiek emocijų patyrėte juos skaitydami, jei neskaitėte, tai nepatyrėte, tai reiškia, kad tekstas nieko nevertas. Postmoderniai pasakiau, ką manau (nebūtinai teisingai) apie mūsų totalinio liūdesio priežastis. Kitoje (jau paskutinėje) šio serialo dalyje žadu pasakyti, kas bus, ir ką mums reiktų padaryti, kad gyvenimas būtų kuo artimesnis mūsų norams ir ne toks liūdnas.
